Naujas priešvėžinis vaistas užkerta vėžio atsitraukimo kelią (36)
Kažko trūko. Po trijų mėnesių eksperimentinio priešvėžinio vaisto bandymų, skenai, turėję rodyti kaulus, apimtus vėžio, atrodė beveik švarūs.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Atvaizdai buvo tokie geri, kad tyrėjai manė sumaišę atvaizdus“, – sako Howardas Scheras iš Memorialinio Sloano-Ketteringo vėžio centro Niujorke. Tiesa buvo daug labiau jaudinanti: naujas vaistas – kabozantinibas, arba sutrumpintai – kabo – sulaikė auglių plitimą ir juos sumažino.
Dar nuostabiau, kad kabo nebuvo kurtas būti tokio plataus veikimo. Jis blokuoja tam tikrą vėžinių ląstelių receptorių, c-MET, padedantį vėžiui plisti į naujus audinius.
Bandymas rodo netikėtą kabo papildomą savybę: jis užblokuoja kraujo tiekimą augliui, o tai ne tik neleidžia pastarajam sklisti, bet ir sunaikina jį.
Tyrime dalyvavo 108 vyrai su vėlyvų stadijų prostatos vėžiu, kuris linkęs plisti į kaulus, kur formuoja sunkiai pasiduodančius gydymui auglius. 82 iš jų vėžiniai augliai kauluose susitraukė arba išnyko visai.
„Tai buvo stulbinantis efektas, kurio niekas nesitikėjo, nes niekas nebuvo matęs ko nors panašaus vykstant anksčiau“, – sako Dana Aftab iš Exelixis, iš Pietų San Fancisko kompanijos, sukūrusios kabo.
Donaldo McDonaldo ir kolegų iš Kalifornijos universiteto atliktas tyrimas parodo vaisto veikimą. Jo komanda davė kabo pelėms, išvestoms, kad turėtų auglių. Visos pelės, kurioms buvo duotas kabo, sulaukė 20 savaičių amžiaus, t. y. kol vyko eksperimentas, bei, kaip ir tikėtasi, nebuvo vėžio plitimo, t. y. metastazavimo ženklų.
„Metastazų nebuvimas ir auglių susitraukimas, kiek žinau, niekada anksčiau nebuvo užfiksuotas šiame vėžio pelių modelyje“, – sako Holgeris Gerhardtas, Vėžio tyrimo centre Londone, JK, tyrinėjantis auglių kraujagyslių augimą.
McDonaldo tyrimas taip pat atskleidė, kad kabo veikia vėžį ir kitu būdu. Nors tam ir nekurtas, jis atakuoja auglio ir jo kraujagyslių paviršiaus signalizuojančiąją molekulę, nutraukdamas kraujo tiekimą ir versdamas auglį badauti(Cancer Discovery, DOI: 10.1158/2159-8290.CD-11-0240).
Tokia bado strategija iš tiesų yra paplitusi daugelio santykinai naujų priešvėžinių vaistų savybė. Tačiau iš gyvūnų tyrimų žinoma, kad tai yra tik iš dalies veiksminga, nes vėžys paprastai atsako į tokias atakas paplisdamas į naujus audinius – būtent tam užkirsti kelią kabo ir yra skirtas.
Nors kabo marina auglius badu atsitiktinai, jis jau turi mechanizmą, užkertantį kelią vėžio bandymams pasprukti.
Dar nežinome ar vėžys žmogaus kūne labiau linkęs plisti, kai jam užkertamas kraujo tiekimas. Jeigu jis taip elgiasi, tai galėtų paaiškinti tokį gerą kabo pasirodymą prostatos vėžio tyrime.
Naujausi tyrimai rodo, kad priešvėžiniai vaistai kai kuriems vėžiams gali padidinti jų atsparumą gydymui. Vėžio tyrėjai kovoja su tuo kombinuota terapija, veikiančia panašiai, kaip kabo, nusitaikydami į vieną ar daugiau „atsitraukimo kelių“, kuriuos, atsakydamas į gydymą, vėžys gali išsivystyti (žr. skyrelį žemiau „Atokvėpis dvejojantiems stebuklingiems vaistams“).
Kitos komandos aiškinasi, ar kombinuotos terapijos gali tiesiogiai pamėgdžioti kabo veikimą. Philippe’as Bishopas iš Genentech San Franciske, sako, kad Avastinas – vaistas, blokuojantis kraujo tiekimą augliui – jau bandomas su onartuzumabu, antikūnu, blokuojančiu c-MET receptorių.
„Avastino ir onartuzumabo kombinacija bandoma tyrimuose su pažengusiu trigubai neigiamu krūties vėžiu, metastatiniu tiesiosios žarnos vėžiu ir pažengusiu ne žvyniniu ne mažaląsteliniu plaučių vėžiu“, – sako jis.
Nepaisant to, kaip Avastino kombinacija veikia, panašu, kabo pirmauja. Po daug žadančių prostatos vėžio tyrimų, vyksta du didesni tyrimai, paaiškina Scheras. Pirmojo, kuriame dalyvauja 246 pacientai, tikslas yra skausmo sumažinimas; kitas, su 960 pacientų, bandys padidinti išgyvenamumą.
Kabo jau gerai pasirodė klinikiniuose inkstų ir skydliaukės vėžio gydymo bandymuose, nors jiems jau yra ir keli kiti gydymo būdai.
Patrickas Schoffskis ir Leuveno Katalikiškojo universitetas Belgijoje, dalyvavęs kai kuriuose kabo bandymuose, sako, kad rezultatai buvo netikėtai daug žadantys.
Paprastai, bandomi nauji vaistai veikia labai nedaug auglių rūšių. „Devyni iš dešimties auglių tipų atmetami per metus“, – sako Schoffski’is. Priešingai nutiko su kabo, kuris parodė daug žadančius rezultatus 12 iš 13 tirtų vėžio tipų.
Dėl to turėjo būti pakeistas bandymų protokolas ir tiems, kam pagerėjo nuo kabo, buvo leista ir toliau naudoti vaistą. „Nesu girdėjęs apie tokį atsitikimą onkologijoje“, – pastebi Schoffski’is.
Nepaisydama progreso, Exelixis firma linkusi nepervertinti kabo potencialo. „Visada buvome labai atsargūs, stengdamiesi neprisižadėti per daug“, – paaiškina Aftab. Gali būti, kad augliai vėliau susikurs būdą atremti kabo dvigubą smūgį. Tuo tarpu jo privalumai kelia nemažą šurmulį tarp tyrėjų. „[Kol kas dar] neišsiaiškintos detalės tikrai įspūdingos“, – sako Gerhardtas.
Atokvėpis dvejojantiems stebuklingiems vaistams
Atrodė, pusė piktybinių melanomų su geno BRAF mutacija sutiko savęs vertą priešininką vaisto vemurafenibo pavidalu.
Tada vėžys kontratakavo, išsivystydamas kelią apeiti vaistą. „Deja, buvo aišku, kad atsparumas [vaistui] didėjo labai sparčiai“, – pasakojo Clive’as Stanway’us, Londone įsikūrusių Vėžio tyrimo technologijų vyresnysis mokslininkas neseniai Londone vykusiame kombinuoto gydymo seminare.
Pasirodė, kad mutacijos kitame gene – Ras – leido vėžiui apeiti vemurafenibo poveikį.
Dabar vyksta tyrimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar antras vaistas, dabrafenibas, gali įveikti atsparumą, nusitaikydamas į Ras mutaciją. „Tyrimas vyksta ir rezultatai laukiami su dideliu jauduliu“, – sako Stanway’us.
Panašiai buvo prieš 10 metų, kai atrodė, jog vaistas Gleevec turėtų sėkmingai gydyti chronišką mieloidinę leukemiją, veikdamas šaltinį: dviejų genų BCR ir ABL susiliejimą. Tačiau vėžys pasipriešino vaistams, išsivystydamas dar 13 tų pačių genų mutacijų.
Du nauji vaistai – dasatinibas ir nilotinibas – dabar testuojami su Gleevec, taikantis į vėžines ląsteles, išsivystančias tokį atsparumą.
Andy Coghlan, New Scientist, № 2854