Maži ir nereikšmingi dalykai, arba kaip rasti užuovėją gegužraibei? (0)

2012-05-21

Neseniai ieškodama būdo, kaip patikrinti, ar pievose rastos retųjų augalų augavietės jau įtrauktos į kokį nors sąrašą, ir kur kreiptis palaukėje radus žydinčias gegužraibes, patekau į keistą padėtį.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Laimė tai vietovei, jei ūkininkas yra ne tik „žaliais pirštais“, bet ir „žalios sielos“. Juk ūkio steigimo nuostatai tapti gamtosaugininku ūkininko neįpareigoja. Ūkininko tikslas apibrėžiamas šiuolaikiškai – „gaminti produkciją“, o visa kita yra antraeiliai dalykai, už kuriuos ūkininkas neatsako. Bet juos tarsi daugiarankės hindu deivės Lietuvoje yra apkabinusios bendrai su gamtos apsauga siejamos įvairios institucijos. Tik jos veikia tarsi sau, o reali padėtis ir saugomos rūšys gyvena sau. Kita vertus, ir tos gamtosaugos institucijos nedaug ką gali nuveikti, jei saugotini augalai yra privačios nuosavybės žemėse ar miškuose. Aptikęs į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą augalą ar gyvūną, geriausių globos instinktų vedamas žmogus gali pasitikrinti, ar tas radinys jau įtrauktas į apskaitą, ar tai kažkas naujo ir vertingo. Aišku, pats faktas, kad turime Raudonąją knygą, yra be galo svarbus veiksnys. Tik vien įrašymas į jos puslapius neapsaugos nė vienos nykstančios rūšies, jei ta apsauga lieka tik popieriuose. Ūkininkas tikrai nesėdės arimų pašalėje su žinynu rankose ir nestudijuos žemėlapio, ar jo galulaukės jau įtrauktos į saugotinų retųjų augalų teritorijų sąrašą, ar dar ne. Supleškins dirvą su visais jos katilėliais ir čiobreliais ir dar iš gretimų pievų grūdų pavagiliauti atlekiančias gerves pakeiksnos. Tarkim, eilinis keistuolis nori padėti vienišai pievoje stypsančiai lietuviškai orchidėjai – gegužraibei. Nuo ko pradėti? Atrodytų, šios virtualios komunikacijos ir informacijos laikais kas gali būti paprasčiau: nėrei į visažinį internetą ir jau turi visus atsakymus. Belieka parašyti atitinkamam adresatui apie savo radinius, pridėti nuotrauką ir džiaugtis aptikus, ko gero, retą gamtos perlą. Tik teks gerokai pavargti ieškant, kam siųsti tokį pranešimą, nes konkrečių nuorodų, kur kreiptis dėl į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų informacijos, tėra šykščiai. Pirmiausia trūksta bendro pobūdžio Lietuvos gyventojų švietimo ir informacinės sklaidos atmintinių, skrajučių, kitokių visiems prieinamų ir suprantamų leidinukų šia tema. Tiesa, specialistai jų tikriausiai nestokoja, tačiau dar yra ir kiti Lietuvos gyventojai, anot garsaus politiko, „žmonės iš gatvės“. Ši sąvoka be galo plati ir apima mus visus, taigi ir žemdirbius bei šiaip kaimų gyventojus. Iš kur jiems, o ir kitiems kaimo žmonėms, kurie dar nesusaistyti interneto ryšiais, o pagrindinių žinių tebesiklauso per paprasčiausią laidinį radiją, sužinoti, kas yra tie reti ir saugotini augalai ir kaip jie atrodo. Ką su jais daryti, aptikus savo pievose ar miškuose, kur kreiptis ir pasitikslinti, jei kas neaišku. Be abejo, galima prisipirkti žinynų ir taip praplėsti savo akiratį, tik kad knygynų šiais laikais belikę didžiuosiuose miestuose. Kita vertus, ar retų augalų ar saugomų gyvūnų žinyno paieškos yra ūkininko prioritetas? Turbūt į klausimus, ar namuose turi Lietuvos raudonąją knygą, ar girdėjo apie informacinį Raudonosios knygos leidinį „Raudoni lapai“, o gal pašto dėžutėje rado skrajutę su, pvz., 100 labiausiai saugotinų augalų ar net informacija, kur skambinti ar rašyti jų radus, daugelis atsakytų neigiamai. O gal teko seniūnijų stenduose aptikti tų apylinkių retųjų augalų sąrašus ir nuotraukas, kaip jie atrodo? O gal informaciją apie juos kasmet spausdina rajono laikraštis? Dažnas papurtytų galvą ir dar ranka numotų – ir taip šiuolaikinis mažas ar didelis ūkininkas privalo užpildyti šūsnis popierių, kur ten dar visokias kurapkas ar notreles skaičiuosi. Be to, visa tai kelia papildomų rūpesčių ir mažina našumą, t. y. produkcijos gamybos tempus. Ieškoti užuovėjos lietuviškoms orchidėjoms pradėjau nuo Aplinkos ministerijos. Atsidarius Gamtos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos interneto svetainę labai tiktų toliau keliauti į Biologinės įvairovės skyrių. Čia rasime Gamtos apsaugos departamento direktoriaus pagrindinius 2011 m. veiklos uždavinius ir skyriaus nuostatus. Praėjusių metų veiklos nuostatai ir uždaviniai tarsi ir pasenusi informacija, kai jau prabėgo net trys šių metų mėnesiai. O daugiau – nieko. Jokių kontaktų, jokių nuorodų. Tiesa, kontaktus ir nuorodas galima rasti per kitą, ne Aplinkos ministerijos, paieškos tinklalapį. Tik iš to vėl nepaaiškėja, ką informuoti apie rastą reto augalo augavietę, nes skyriuje „Saugomos teritorijos ir kraštovaizdis“ pasitinka tik užrašas „Informacija laikinai neprieinama“. Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje gausu informacijos įvairia kaimo ir jo darbų, paveldo tematika, bet nepavyko ko nors rasti apie retuosius ar nykstančius augalus ir jų apsaugą. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos apibūdinama kaip institucija, įgyvendinanti valstybės politiką ir strategiją saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo srityje, vykdanti saugomų teritorijų valstybinio valdymo funkcijas, turinti savarankiško asignavimų valdytojo statusą. Tarp pagrindinių jos uždavinių – užtikrinti saugomų teritorijų apsaugą ir racionalų jų naudojimą, kraštovaizdžio stabilumą, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimą. Taip pat sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui saugomose teritorijos ir t. t. Skamba be galo kilniai, tik vėl nepasakyta nė žodžio, kur eilinis pilietis turi kreiptis radęs kokią retenybę ar ką su ja daryti.

Net Lietuvos raudonosios knygos interneto svetainėje nėra nuorodos, kur galima pranešti, pvz., apie naujai rastą nykstančio augalo augavietę. Juk taip paprasta sukurti kokį skyrelį „Pranešk“. Toks papildomas informacijos srautas, be jokios abejonės, duotų naudos ir padėtų rasti naujų augalų augaviečių ar gyvūnų buveinių. Tad nenuostabu, kad tokiems dalykams neabejingi žmonės dažniau skambina į radiją, kreipiasi į kitas visuomenės informavimo priemones ar keičiasi nuomonėmis pokalbių svetainėse, nei perduoda ją tiems, kam iš tiesų priderėtų.

Saugomų teritorijų valstybės kadastras mano orchidėjoms pagelbėti negali, nes jo interneto svetainėje (su vos įžiūrimais kontaktiniais duomenimis) pateikiama visiškai kitokia informacija.

Valstybinis miškotvarkos institutas – taip pat ne ta įstaiga, kuri suteiktų reikiamą pagalbą, bet į klausimą reaguoja greitai ir maloniai bei pataria kreiptis į vietos nacionalinį parką.

O gal tokios informacijos jei ne saviems žioplinėtojams, tai užsienio turistams pateiktų... Valstybinis turizmo departamentas? Ir iš tiesų departamento interneto svetainėje informacijos apie Lietuvos parkus ir galimybes juose apsilankyti netrūksta. Tik, aišku, rinkti informaciją apie retus augalus ar jų augavietes būtų visai ne šio departamento funkcija. Tai galų gale kieno ji?

Vilnius toli, užsiėmęs svarbiais reikalais, gal koks regioninis Aplinkos ministerijos skyrius padės? Mano orchidėjos žydi Vakarų Lietuvoje, tad Klaipėda tikrai pagelbės! Čionykštis Aplinkos apsaugos departamentas savo interneto svetainėje informuoja apie struktūrą ir kontaktus, nurodydamas kelerių metų senumo datą. Tinkamos informacijos čia lyg ir aptinki, bet skyriuje „Gyvosios gamtos apsauga“ vietos rado tik žvejyba ir medžioklė, o kiti skyriai su retomis augalų rūšimis, jų augaviečių registracija jau neturi nieko bendro. Nerasi ir kokio nors šio krašto retųjų augalų ar saugotinų gyvūnų sąrašo, perspėjimų parkų ar saugomų teritorijų lankytojams ar šiaip naudingos informacijos, kaip tuos saugotinus augalus šioje vietovėje pažinti ir netyčia jų nenuskriausti. Arba jei tokių sąrašų ir esama, juos sunku aptikti.

Kažin kodėl Klaipėda savo svečius pasitinka didžiuliu stendu „Sveiki, atvykę į „Švyturio“ šalį“. O kodėl ne į „Pajūrinės zundos karalystę“? Tai būtų kur kas geresnis potėpis bendram šalies įvaizdžiui nei butelis alaus. Bet kai mus vienija alus ir pergalės, zunda šiai misijai yra aiškiai per trapi.

Taigi ieškau toliau. Kadangi mano orchidėjos žydi Klaipėdos kaimyniniame rajone, gal rajonų valdžiai rūpi nykstantys ir saugotini augalai?

Užmetus akį į kelių aplinkinių rajonų savivaldybių informacines svetaines paaiškėja, kad žalieji reikalai dabar dažniausiai kukliai priglausti prie vietos ūkio ir ekologijos komitetų, kurių pagrindiniai darbai apima, be jokios abejonės, labai svarbias mūsų gyvenimo sritis – komunalinį ir namų ūkį, transportą, eismo organizavimą, energetiką, statybas, komunikacijas, bendruosius planus, strateginius planavimus ir plėtrą, teisėsaugą ir teisėtvarką. Ir net ekologiją. Bet kur tarp tokios gausybės svarbių darbų įsprausti mano orchidėjas? Tuo labiau kad net jokio „žalio“ kontaktinio numerio ar interneto svetainės adreso nenurodoma.

Ilgai ieškojau ir galų gale sulaukiau nuoširdžios Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojų pagalbos. Taigi po netrumpų paieškų ir nuotykių tapo aišku, kad Lietuvos raudonosios knygos globotinių išlikimas ar apsauga – labai trapus dalykas. Jis gerokai reikšmingesnis ir gražesnis popieriuose bei ataskaitose nei realybėje. O gal geriausia tik pasidžiaugti kokiu aptiktu nematytu augalu ir palikti jį ramybėje? Juk tiek šimtmečių jie klestėjo be mūsų pastangų, tai gal ir dabar išliks?..

Turinys

Redakcijos skiltis
Siekime europietiškos tvarkos 8
Nemirtingo žingsnio taktu
H. Radauskas. Lizdas 10
Ta akimirka žavinga
Didžiausias pasaulyje drakonmedis 11
Miškas ir mes
G. Jasinevičius. Europa siekia darnios miškininkystės 12
L. Rumbutytė. Įstatymas verčia išradinėti dviratį 14
I. Kilevičienė. Kam reikia kvalifikuotų miškininkų? 18
A. Brukas. Miško darbuotojų likimų sąvadas 1939-1953 m. (II) 20
Kas naujo pasaulyje 23
Pokyčių verpetuose
V. Skafaru. Lietuvių bendrovės Italijoje 24
D. Stončius. Tyčinė žala ereliams 27
D. Srėbaliūtė. Kodėl taip sunku 29
L. Rumbutytė. Gyvybingumo ir baimių šaltinis – vanduo 32
Savas miškas
A. Almanis. Elgiamės kaip posūniai 36
Z. Bitvinskaitė. Pumpurų ir vilčių sprogimų metas 38
Pažintis
I. Kilevičienė. Šimtąkart geriau 41
A. Januškevičius. Homeopatija. Kodėl ją pasirinkau? 44
S. Obelevičiūtė. Lajų takas 46
Miško žmonės
A. Matulevičiūtė. Eigulio kalvė 48
Medis ir verslas
A. Kvedarienė. Biokuras: malkos ar šakos? 52
Skelbimai 58
Technika
A. Patašius. Rovaltra 60
Medžioklė
V. Ribikauskas. Man dar teko medžioti tetervinus 62
Knygų lentyna
Profesorius Karolis Jankevičius 64
Mūsų žosmė
A.Pletkuvienė. Didžiosios šventės 64
Mano medis
V. Masalskis: “Miškas – begalinė paslaptis” 65
Pirma buvo žodis
R. Kuodis. Daug ką reikia keisti iš esmės 66
Būkime sveiki
A. Malovičko. Bulvė ne tik sotina 68
Medis ir aplinka
I. Kilevičienė. Kad mieste žaliuotų sodai 70
Dukštų ąžuolynas bus išsaugotas 72
Miško pavilioti
N. Petrošiūtė. Milijonierius iš Kražių girininkijos 73
Jaunuolynas
A. Matulevičiūtė. Miško delne – vaikų rankos 76
Iš raudonosios knygos
Baltasis garnys 78
Juokai 79