Kodėl mes meluojame? (1)
Mums patinka manyti, kad kelios netikusios avys gadina visos padorios kaimenės įvaizdį, tačiau tyrimai rodo, kad po truputį sukčiaujame visi. Tiesa, iki tokios ribos, kai jau iškyla grėsmė pradėti abejoti savo pačių sąžiningumu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šiomis dienomis JAV knygynuose pasirodys Djuko universiteto profesoriaus Dano Ariely'io knyga „Visa tiesa apie nesąžiningumą: kaip mes meluojame visiems iš eilės, ypač sau“ (The (Honest) Truth About Dishonesty: How We Lie to Everyone – Especially Ourselves). Remdamasis tyrimų duomenimis, jos autorius postuluoja tokią išvadą: smarkiai apgaudinėja tik vienetai, o po truputį – beveik visi, ir pastarasis nesąžiningumo būdas visuomenei kur kas žalingesnis, pristatydamas šią knygą rašo dienraštis „The Wall Street Journal“.
Knyga prasideda vieno profesoriaus studento atpasakota istorija. Kartą jis išsikvietė spynų meistrą, nes jo namų durys užsitrenkė, o raktai liko viduje. Meistras gana greitai atrakino duris ir jaunuoliui pasakė įsimintiną frazę: „Spynos duryse reikalingos tik tam, kad sąžiningi žmonės išliktų sąžiningi. Yra 1 procentas žmonių, kurie visada elgsis dorai ir niekuomet nieko nepavogs. Dar 1 procentas visą laiką elgsis nedorai ir nuolat bandys atrakinti jūsų spyną ir išsinešti jūsų televizorių. Nuo tokių užkietėjusių vagių durų spynos vargiai beapsaugos: jeigu jiems kažko jūsų namuose labai reikės, jie tikrai ras būdą, kaip į juos patekti. Durų užraktų paskirtis – apginti jus nuo likusių 98 proc. iš esmės sąžiningų žmonių, kuriems gali kilti pagunda trūktelėti jūsų namų durų rankeną, jei durys nebūtų rakinamos.“
Jei paplitusi nuomonė, jog žmones galima suskirstyti į sąžiningus ir nesąžiningus, kurių neva yra mažuma, būtų teisinga, sukčiavimo ir apgavysčių problema jau seniai būtų buvusi išspręsta, teigia knygos autorius. Tačiau, pasak jo, iš tikrųjų apgavystė „veikia kitaip“. „Kiekvienas potencialiai turi galimybę pasielgti nesąžiningai, ir beveik visi apgaudinėja, tik po truputį… Viena vertus, mes norime gauti naudos iš melo, kita vertus, norime laikyti save sąžiningais, pagarbos vertais žmonėmis. Kai bebūtų liūdna, tačiau visuomenę iš tikrųjų labiau demoralizuoja ne atskleisti stambių apgavysčių atvejai, o kasdienis masinis smulkus melas“, – tvirtina mokslininkas.
Jo vadovaujamos tyrėjų grupės nariams nesąžiningumo prigimtį suvokti padėjo eksperimentas, kurio dalyviams buvo siūloma per 5 minutes išspręsti kaip galima daugiau uždavinių. Piniginio atlygio dydis tiesiogiai priklausė nuo dalyvių pasiektų rezultatų. Jie juos susiskaičiuodavo patys, pranešdavo eksperimento vadovams ir atsiimdavo iš jų jiems priklausančius pinigus.
Paaiškėjo, kad tais atvejais, kai eksperimento dalyviams prieš paskelbiant rezultatus būdavo leidžiama sunaikinti savo sprendimų lapus dokumentų pjaustykle, jie demonstravo geresnius rezultatus, nei kontrolinės dalyvių grupės atstovai. Tyrėjai, eksperimentuodami su atlygio dydžiu, priėjo išvadą, jog šis kintamasis tikėtino poveikio eksperimento rezultatams neturėjo. Dar daugiau, tais atvejais, kai už išspręstą uždavinį būdavo skiriama didžiausia suma, sukčiavimo atvejų sumažėdavo. Galbūt tokiomis sąlygomis eksperimento dalyviams būdavo sunkiau apgaudinėti, nes norėta išlaikyti savigarbos dėl savo paties sąžiningumo jausmą, mano D. Ariely'is.
Rizikos būti pagautiems sukčiaujant didinimas taip pat neatsiliepė galutiniams eksperimento rezultatams. Kad tuo įsitikintų, tyrėjai įtraukdavo į eksperimentą „aklą“ jo vedėją, leisdavo patiems dalyviams imti piniginį atlygį už savo pasiekimus iš pinigų dėžutės. Kita eksperimento atmaina, kurioje atlygis už nuovokumą būdavo skiriamas ne pinigų, o specialių žetonų (kuriuos vėliau buvo galima iškeisti į pinigus) pavidalu, atskleidė, jog kuo labiau „tolimesnė“ psichologiniu požiūriu būdavo nauda, kurią galima gauti sukčiaujant, tuo didesnė tikimybė, kad konkretus žmogus pasiduos pagundai.
Meluoti žmogų skatina ir įsitikinimas, kad meluoja ne jis vienas: kai į scenarijų būdavo įtraukiamas tariamas studentas, kuris jau po minutės nuo eksperimento pradžios pareikšdavo, kad išsprendė visus uždavinius, ir išeidavo iš auditorijos su pluoštu banknotų, „rezultatyvumas“ lyginant su kontroline grupe pašokdavo iki 200 proc. Tarp kitų veiksnių, skatinančių žmones meluoti, eksperimento vadovas nurodė protinį išsekimą, padirbtų drabužių, pažymėtų garsiais prekių ženklais, dėvėjimą ir požiūrį, kad melas bus naudingas ne tik pačiam meluojančiam, bet „visai komandai“.
Ar efektyvios įprastinės kovos su sukčiavimu priemonės ir kas iš tiesų gali paskatinti žmones būti sąžiningesnius? Etikos paskaitos nelabai produktyvios, teigia knygos autorius. Užtat jaučiamą poveikį daro apeliavimas į griežtus moralės reikalavimus: tai patvirtino ir eksperimento variantai, kuomet ateistų buvo prašoma prisiekti padėjus ranką ant Biblijos. Mokslininkai pabrėžia, kad toks priminimas duoda efektą tik tuo atveju, jei paskelbiamas sprendimo priėmimo metu. Būtent dėl to D. Ariely'is mano, kad būtų kur kas tikslingiau asmens parašo grafą spausdinti ne pajamų deklaracijos lapo apačioje, o pačioje pradžioje. Žinoma, tokios priemonės neapsaugos nuo finansinių piramidžių ir valstybės iždo vagių, tačiau leis sumažinti „smulkių“ melagysčių mastą, tvirtina mokslininkai.
