Šalčiausios žemės vietos: kelionė į Jakutiją ir mokslinę stotį Antarktidoje (I)
(0)
Yra Lietuvoje Varėnos rajonas, kurį kartais pavadiname savo šalčio poliumi, nors jis – ne Lietuvos šiaurėje, o pietuose. Tačiau temperatūra toje vietovėje toli gražu nepasiekia tų reikšmių, iki kurių nukrenta šalčiausių Žemės vietų temperatūra.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Verchojanskas
Rašydamas (rugsėjo pradžioje) pažiūrėjau orų prognozę artimiausioms trims dienoms šiame Jakutijos mieste Rusijoje. Šiandien +20, rytoj +16, poryt +11 °C. Normali temperatūra, tačiau ši vietovė yra viena tų, kurias tenka priskirti šalčiausiems mūsų planetos taškams.
Tai vienas mažiausių Rusijos miestų (2009 m. pradžioje jame buvo užregistruoti 1 502 gyventojai), esantis Janos upės dešiniajame krante. 1638 m. gyvenvietę kaip žiemojimo vietovę įkūrė kazokai, tačiau realiai ji buvo įkurta ne ten, kur yra dabar. 1775 m., norint palengvinti prekybą, mokesčių rinkimą ir išnaudoti upės teikiamus privalumus, Verchojanskas persikėlė 90 km ir atsirado dabartinėje teritorijoje. 1817 m. gyvenvietė gavo miesto statusą.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje vietovė buvo tremties vieta. Ten atsidūrė lenkų sukilimo dalyviai, rusų dekabristai, revoliucionieriai, rašytojai. Net iki 1960-ųjų čia siųsdavo ir politinius kalinius. Buvo ir lageriai.
Verchojanskas žema temperatūra nustebino Rusijos mokslininkų grupę 1885 m. sausio 15 d. mieste atšalo iki -67,1 °C. Beje, rekordą užfiksavo politinis kalinys. 1892 m. užregistruota -69,8 °C, tačiau dėl stebėtojų klaidos perskaičiuojant laipsnius gauta reikšmė pakoreguota dviem laipsniais ir pati žemiausia Verchojansko temperatūra laikoma -67,8 °C.
Šis Rusijos miestas turi labai didelį aukščiausios ir žemiausios temperatūrų skirtumą. Oficialiai užfiksuotas didžiausias karštis buvo +37,3, o šaltis, kaip jau minėjau, -67,8 °C. Vidutinė miesto temperatūra laikoma -14,7 °C. Žiemos šiose vietovėse šaltos, sausos ir ilgos, o vasaros – trumpos ir šiltos. Bet net vasarą galimi atšalimai ir šalnos. Kritulių kiekis Verchojanske prilygsta dykumose iškrentančiam lietui – 150–200 mm.
2005 m. šalčio rekordo užfiksavimo sukakties – 120-ies metų – progai paminėti Šiaurės pusrutulio šalčio poliumi vadinamame mieste atidengta memorialinė lenta. Muziejus „Šalčio polius“ pradėjo veikti 1990 m. Be šalčio akcento, jame pristatoma išmirusi ir dabar egzistuojanti Jakutijos gyvūnija bei augalija, unikalūs jų atstovai. Daug vietos skirta Jakutijos istorijai, etnografijai ir kultūrai. Kaip miestas, kuriame gyvena tik pusantro tūkstančio gyventojų, jis sulaukia daug muziejaus lankytojų – vidutiniškai 1 200 žmonių per metus. Jei kituose miestuose beveik kiekvienas miesto gyventojas kartą per metus apsilankytų muziejuje, muziejininkai džiaugsmingai rankomis plotų.
Yra Verchojanske ir vietinis oro uostas, tačiau jis negali pasigirti reguliariais reisais. Artimiausias veikiantis oro uostas yra už 92 kilometrų.
Oimiakonas
Šiame šiek tiek daugiau nei pusę tūkstančio gyventojų turinčiame Jakutijos, Rusijoje, kaime rugsėjo pradžioje prognozė teigė, kad per artimiausias kelias dienas bus +12, +11 ir +12 °C. Nepaisant to, minėta vieta pagal temperatūros žemumą konkuruoja su Verchojansku. Oimiakonas išsidėstęs 4 platumos laipsniais piečiau už Verchojanską.
Sako, jakutų kalba Oimiakonas reiškia „neužšąlantis vanduo“. Sunku pasakyti, apie kokį vandenį kalbėjo senieji jakutai, jei esant tų vietų temperatūrai užšąla net alkoholis… Na, gal tai ne visai tiksli mintis. Etilo alkoholis užšąla esant –114 °C. Jo mišiniams, aišku, užtenka mažesnio šalčio. Pvz., 64 proc. produktas sušąla esant –23,33, o 84 proc. –34,44 °C. Tad jakutai, matyt, omeny turėjo karštąsias versmes.
Oimiakonas, kaip ir Verchojanskas, vadinamas šalčio poliumi. Ir ne be reikalo. 1924 m. Rusijos mokslininkai šioje vietovėje užregistravo –71,2 °C šaltį. Dar po devynerių metų užregistruotas –69,2 °C šaltis. Tvirtinama, kad tai pačios žemiausios temperatūros, užregistruotos žmonių gyvenamoje vietovėje.
Žemesnė temperatūra vienu metu buvo užfiksuota mokslinėje tyrimų stotyje „Vostok“, tačiau tai nėra nuolat gyvenama vieta, net jei mokslininkai ir dirbtų be pertraukų, nuolat pakeisdami vienas kitą. Be to, įvertinus vietoves pagal jūros lygį (Oimiakonas yra 750 m, o „Vostok“ – 3 488 m virš jūros lygio) ir perskaičiavus rezultatus jūros lygyje, laimėtų šio Sachos (taip vietiniai gyventojai vadina Jakutiją) kaimo parodymai.
Yra tvirtinimų, kad 1926 m. Oimiakone atšalo iki –71,2, 1938 m. – net iki –77,8 °C, tačiau šie teiginiai kaip statistikos duomenys nepateikiami.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad oficialūs ir pastovūs meteorologiniai stebėjimai atliekami Oimiakono oro uoste, kuris nuo kaimo nutolęs 40 km, tačiau šio oro uosto duomenys pateikiami kaip Oimiakono gyvenvietės.
Vasarą ten nėra labai blogai – oro temperatūra gali būti aukštesnė nei 30 laipsnių (rekordas pasiektas 2010 m. liepos 28-ąją, tuomet termometras rodė +34,6 °C). Taigi pagal temperatūros kitimą nuo šalčiausio iki karščiausio taško Jakutijos gyvenvietė veržiasi į pirmaujančias pasaulio vietoves.
Kaip šalčio polius Oimiakonas išgarsėjo gerokai vėliau nei Verchojanskas. Ir tai yra knygų „Sanikovo žemė“ ir „Plutonija“ autoriaus V. A. Obručevo sūnaus, akademiko Sergejaus nuopelnas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad keliaujant grupę lydi keistas triukšmas, primenantis išpilamų grūdų garsą. S. Obručevas suvokė, kad tokį garsą leidžia jo sušalęs kvėpavimas. Toks garsas kvėpuojant atsiranda esant žemesnei nei –50 ° C temperatūrai. Jakutai tai vadina „žvaigždžių šnabždesiu“. Būtent tada, 1926-aisiais, keliautojas savo užrašuose pasižymėjo, kad aplinkos temperatūra nukrito iki -71,2 °C, tačiau patikimų duomenų, kad taip buvo iš tiesų, kad matavimams buvo naudoti patikimi prietaisai, nėra. Be to, temperatūra buvo nustatyta ne pačiame Oimiakone, o šalia jo esančiame kaime Tomtore.
Ginčus tarp dviejų Jakutijos šalčio polių, kuris iš jų yra šaltesnis, pastaruosius 15 metų laimi Oimiakonas. Vidutinis šalčio minimumas tuo laikotarpiu Verchojanske buvo -57,0, o Oimiakone -60,0 °C. Absoliutūs minimumai atitinkamai yra -61,1 ir -64,6 °C. Tačiau, nepaisant to, ne taip seniai Jakutijoje oficialus šalčio poliaus titulas priskirtas Verchojanskui.
Šalčio polių pavadinimas išnaudojamas ir turistams vilioti, kurie kelionėms į tuos kraštus mieliau renkasi ne patį šalčiausią laiką.
Vostok
„Vostok“ mokslinė stotis Antarktidoje pavadinta burinio laivo, vieno iš 1819–1821 m. ekspedicijos dalyvių į šaltąjį žemyną, vardu. Ją 1957 m. pabaigoje įkūrė antroji Sovietų Sąjungos Antarktikos ekspedicija. Nuo to laiko stotis veikė pastoviai, išskyrus pertrauką 1994 m. nuo vasario iki lapkričio.
3 488 m virš jūros lygio esanti „Vostok“ nuo Žemės pietų poliaus nutolusi 1 253 km. Iki artimiausio jūros kranto reikia keliauti 1 260 km. Po pirmosios Antarktikos ekspedicijos (1955–1957 m.) rezultatų apibendrinimo rusų mokslininkas Andrejus Kapica išsakė mintį, kad po tyrimų stotimi gali būti poledinis ežeras.
Vėlesni tyrimai tą patvirtino. Kad nereikėtų daug išradinėti, naujasis ežeras buvo pavadintas Vostok. Jo dydis beveik 250×50 km, o gylis daugiau nei 1,2 km. Vandens telkinys pasislėpęs beveik 4 km gylyje po baze. Šiemet rusai gręžiniais pamėgino pasiekti ežero vandenį, tačiau grąžtams pasiekus 3 720,47 m darbai buvo sustabdyti ir atidėti 2011–2012 vasaros sezonui.
Ežero atradėju vadinamas geografas A. Kapica mirė šiemet Maskvoje. Beje, jis buvo šalininkas minties, kad žmogaus veikla neturi įtakos klimato pokyčiams.
Pagal sutartį bet kuri šalis, turėdama mokslinių tikslų turi teisę mokslinę stotį įkurti piečiau 60 laipsnių pietų platumos. Savo pastoviai ar laikinai veikiančias stotis, be didžiųjų valstybių, turi Suomija, Ukraina, Urugvajus, Čilė, PAR, Pietų Korėja, Indija, Čekija, Bulgarija ir kt.
Stoties „Vostok“ rajone toli gražu ne pačios tinkamiausios sąlygos žmonėms gyventi ir dirbti. Vasarą oro temperatūra retai pakyla aukščiau nei -21 °C. Žinoma, būna ir išimčių. Pavyzdžiui, 1957-ųjų gruodžio 16-oji, kai atšilo iki -13,6 °C. Tai iki dabar yra „Vostok“ aukščiausios temperatūros rekordas. Užtat šalčiai kur kas aršesni. Rekordas pasiektas 1983 m. liepos 21 d., kai termometrai rodė -89,2 °C. Vidutinė šalčiausio metų mėnesio – rugpjūčio – temperatūra yra -68 °C. „Šilumos“ vidutinė temperatūra šilčiausiais gruodžio ir sausio mėnesiais siekia -30 °C.
Esant tokioms sąlygoms vasarą dirba 25, o žiemą – iki 13 mokslininkų. Neišvengta ir ekstremalių sąlygų. 1982 m. naktį į balandžio 13-ą dėl gaisro nustojo veikti tiek pagrindinis, tiek atsarginis dyzeliniai generatoriai – tyrimų stotis liko be elektros energijos. 20 tuo metu stotyje dirbusių žmonių net 8 mėnesius šildė dyzelinės krosnelės, kol iš stoties „Mirnyj“ vikšrinė technika atgabeno reikiamą įrangą. Beje, „Mirnyj“ vasarą dirba 160–200, o žiemą – 40–50 žmonių.
„Vostok“ įkurta netoli pietinio Žemės magnetinio poliaus, todėl itin tinka stebėti planetos magnetinio lauko pokyčius. Poliarinė naktis čia trunka 5 mėnesius. Kritulių kiekis – tik 4,5 mm.
