Gilusis kosmosas. Pelėdos ūkas (Video) (0)
M97 arba Pelėdos ūkas yra tipiškas planetiškasis ūkas, kurį galima surasti Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne. Jis nuo Žemės nutolęs 2,6 tūkst. šviesmečių. Šis ūkas įdomus tuo, jog byloja, kokia lemtis laukia mūsų Saulės. Tokiu pat planetiškuoju ūku Saulė taps po maždaug 5 mlrd. metų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Britų lordas Rosas (Rosse), gyvenęs XVIII a. ir turėjęs anuomet didžiausią pasaulyje teleskopą, paišydavo pamatytų objektų eskizus. Įvadinėje rašinio iliustracijoje vaizduojamas kaip tik lordo Roso eskizas, kuriuo jis atvaizdavo Pelėdos ūką. Juk anksčiau fotografuoti kosminius objektus nebuvo galimybių – astronomijos mėgėjai juos piešdavo. Kai kurie astronomijos entuziastai tai daro ir dabar. Šį ūką 1781 m. atrado Pjeras Mešenas (Pierre Méchain).
„Mesjė kataloge Pelėdos ūkas pavadintas M97. Iš viso šiame kataloge yra tik keturi planetiškieji ūkai. Gali pasirodyti, jog tai – gana reti kosminiai objektai. Tačiau tai nėra tiesa, - pasakoja A. Nortonas. – Kiekviena žvaigždė, kurios masė Saulės masės neviršija daugiau kaip 10 sykių, kada nors evoliucionuos į planetiškąjį ūką. Reikalas tame, kad to mirštančią žvaigždę supančio dujų patalo amžius, vertinant kosminiais masteliais, yra labai trumpas – planetiškieji ūkai paprastai egzistuoja tik 10-20 tūkst. metų. (Pelėdos ūkui, kaip manoma, yra apie 6 tūkst. metų.) Tad nors jie yra gana paplitęs reiškinys, jų matome nedaug, nes jie – labai trumpalaikis fenomenas.“
„Tas pats ir su mūsų Saule, - antrina P. Krauteris. – Palyginimui, Saulė iš viso egzistuos maždaug 10 mlrd. metų. O po to iš jos susiformavęs planetiškasis ūkas – tik 10 tūkst. metų. Kita šių ūkų „retumo“ priežastis – tik ką susiformavus ūkui, jis būna labai mažas. Per teleskopų objektyvus mes matome tuos planetiškuosus ūkus, kurie yra seni ir jau pakankamai išsipūtę, kad juos pamatytum. O jauni planetiškieji ūkai savo dydžiu ne ką tesiskiria nuo žvaigždės.“
„Kai mūsų Saulė pradės virsmo planetiškuoju ūku etapą, ji pūsdamasi praris Merkurijų ir Venerą, - primena E. Nortonas. – Net ir tuo atveju, jei žvaigždės išoriniai sluoksniai Žemės nepasieks, planetoje bus taip karšta, jog apie kokią nors gyvybę joje negalės būti nė kalbos.“
Kiti video ciklo „Gilusis kosmosas“ straipsniai: