Didžiausia pasaulio pelkė slepiasi po Antarktida? (2)
Daugeliui Antarktida - skurdi dykynė, užšalęs žemynas žinomas dėl nesibaigiančio ledo ir šiurpių išlikimo istorijų. Nepaisant to, Johnas Priscu skrisdamas virš baltojo žemyno pamatė visai ką kita: turtingą upių tinklą bei didžiulius ežerus – visą hidrologinę sistemą, padengtą ledu, rašo wired.com.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pasitelkiant radarų teikiamus vaizdus, mokslininkai dabar gali matyti kiaurai ledą, kurio storis gali siekti keletą tūkstančių metrų. Pasirodo, po ledu slypi įstabūs kraštovaizdžiai su stačiomis viršukalnėmis bei giliais slėniais. Ten, suspaustos tarp ledo ir uolų, driekiasi upių sistemos, kurios galėtų konkuruoti su Amazonės baseinu.
Montanos universiteto ekologijos profesorius J. Priscu savo pristatyme Tamsiosios Biosferos Energijos Tyrimų Centrui išskyrė kelis po ledynais esančius ežerus ir vietas, kuriose egzotiniai cheminiai mišiniai susijungia itin keistoje aplinkoje.
Tayloro ledyno papėdė nusidažiusi raudonomis ir oranžinėmis juostomis, kurios pelnė ledynui „Kruvinojo krioklio“ vardą. „Tayloro ledynas anksčiau buvo gerokai didesnis už senąją pakrantę,“ - teigia J. Priscu, „kai klimatas pasikeitė, vandenyno vanduo atsitraukė, ledynas išsiplėtė ir sūrus jūros vanduo liko po ledu.“
Laikui bėgant, po ledu esantis vanduo prarado savo deguonį ir tapo sūresnis. Vanduo neužšąlo, vis dar yra skystas. Vandenyjeyra gausu geležies (Fe2 +). Kai iš po ledyno vanduo iškyla, jis greitai oksiduojasi, nudažydamas ledyno pakraštį raudona rūdžių spalva. Bet paslaptis išlieka: „Mes nesuprantame, kodėl vanduo ateina iki šitos vietos,“ - pripažįsta J. Priscu. „Ir iš kur atsirado geležis? Kokie procesai vyksta po ledynu? Ten turi kažkas vykti.“
Vaizdai iš palydovo taip pat pateikia pelkės egzistavimo įrodymus. Po ledynu esančiame slėnyje Adventurer Trench ledas judėjo aukštyn ir žemyn, taip pripildydamas ir ištuštindamas po ledynu esančius ežerus.
„Visa Antarktidos apačia yra šlapia,“ - aiškina J. Priscu. „Tai didžiausia mūsų planetos pelkė ir ji turi visą biogeochemiją savyje.“ Gyvybė galėtų egzistuoti netgi pačiuose ledynuose, mikroskopinėse nišose tarp užšalusio vandens kristalų, kur yra išlikusio skysčio.
J. Priscu tyrimus Antarktidoje vykdo jau 29 metus ir jis pradėjo galvoti kiek kitaip apie pasaulio šalčiausią žemyną. „Augant tau, kaip mokslininkui, yra įdiegiama, kad Antarktida yra tik didelis, nepiktybinis ledo luitas,“ - atsimena J. Priscu. „Mes norėjome pakeisti tą paradigmą; tai, kad mes galime turėti tiek daug gėlo vandens, kuris negalėtų turėti gyvybės, skamba beprasmiškai.“ Jis įsitikinęs, kad giliai po ledu galėjo susiformuoti ir savitos gyvybės formos, galbūt net visiškai kitokios nei likusioje pasaulio dalyje.
