Oriono žvaigždyną puošiantis Arklio galvos ūkas yra ne tik mėgiamas objektas, į kurį viso pasaulio astronomijos fotografai kartkartėmis nukreipia savo objektyvus – panašu, kad tai yra ir milžiniška naftos perdirbimo gamykla, rašo physorg.com.

Nors tai skamba kaip mokslinė fantastika, bet tai nėra pramanas: naudojantis Milimetrinės radijo astronomijos instituto (IRAM) 30 m teleskopu, reikalingu astronominiams stebėjimams milimetrinių bangų diapazone, astronomai pirmą kartą istorijoje mūsų galaktikoje pastebėjo C3H+ jonų. Šie junginiai priklauso angliavandenilių šeimai, taigi, yra panašūs į pagrindinius mūsų planetos energijos šaltinius – naftą ir gamtines dujas. Šios molekulės atradimas kosmoso regione, kuris vadinamas Arklio galvos ūku, patvirtina ir spėjimą, kad ten vyksta aktyvūs cheminiai procesai.

Arklio galvos ūkas nuo Žemės nutolęs per 1300 šviesmečių Oriono žvaigždyno kryptimi – kelias artimiausias savaites jo matomumas naktiniame danguje gerės. Dėl lengvai atpažįstamos formos, kuri ūkui ir suteikė pavadinimą, tai yra vienas iš labiausiai fotografuojamų kosmoso objektų. Tačiau arklio galvos ūkas yra ir fantastiška kosminė chemijos laboratorija, kurioje dujų tankis ir intensyvi žvaigždžių šviesa nuolat sąveikauja bei sukelia įvairiausias daugiapakopes chemines reakcijas.

Naudojantis Ispanijos Siera Nevadoje, netoli Pico del Veleta, esančiu 30 m teleskopu, Radijo astronomijos instituto mokslininkas Jérôme'as Pety su kolegomis pirmą kartą sistemingai tyrinėjo Arklio galvos „karčių“ cheminę sudėtį. Tarptautinis projektas, pavadintas „Whisper“, nebūtų įmanomas be pastaruoju metu atliktų teleskopo instrumentų techninio atnaujinimo. „Anksčiau toks išsamus darbas būtų pareikalavęs bent vienerių stebėjimo metų. O dabar visaverčius matavimus galėjome atlikti po savaitės stebėjimų“, - sakė Maxo Plancko radio astronomijos instituto atstovas Arnaud Belloche. Tai suteikia naujų galimybių klasifikuoti įvairias galaktikos dujas pagal jas sudarančias molekules.

Mokslininkai minėtame regione sugebėjo aptikti 30 skirtingų rūšių molekulių, taip pat daug smulkių angliavandenilių – mažiausių naftos ir gamtinių dujų sudėtinių dalių. Mokslininkus labai nustebino netikėtai didelis tokių molekulių kiekis. „Ūke yra 200 kartų daugiau angliavandenių, nei Žemėje yra vandens!“, - susijaudinusi sakė astronomė Viviana Guzman. Be to, vienas iš šių smulkiųjų angliavandenilių – propinilidino jonas (C3H+) - šio mokslinio darbo metu apskritai nežemiškoje aplinkoje pastebėtas pirmą kartą. Manoma, kad šis teigiamo krūvio jonas yra vienas iš esminių elementų cheminėse reakcijose, kurių metu jungiasi mažieji angliavandeniliai.

Kaip susidaro angliavandeniliai? Savo straipsnyje J. Pety su kolegomis siūlo idėją, kad jie atsiranda skylant gigantiškoms molekulėms – policikliniams aromatiniams angliavandeniliams (PAH). Šias didžiąsias molekules į daug mažų dalelių gali suskaidyti ultravioletinė šviesa. Toks mechanizmas būtų itin efektyvus tokiose kosmoso dalyse, kaip Arklio galvos ūkas, kur tarpžvaigždines dujas tiesiogiai veikia netoliese esančių didžiulių žvaigždžių šviesa. „Stebėjome natūralios neįsivaizduojamo dydžio naftos perdirbimo gamyklos veiklą“, - džiaugėsi J. Pety.

Komentarai (1)