Mokslininkai: Marsas ir šiandien gali būti gyvenamas (0)
Drėgnesnėje ir šiltesnėje praeityje Marsas galėjo būti bent šiek tiek svetingesnė planeta nei šiandien. Tačiau mokslininkai mano, kad ir dabar Raudonoji planeta gali gebėti palaikyti mikrobiologinę gyvybę, rašo "Space.com".
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Marsą primenančiose Žemės vietose – Antarktidoje bei Čilės Atakamos dykumoje – vykdomų tyrimų rezultatai rodo, kad mikrobai sugeba išgyventi net išskirtinai šaltoje ir sausoje aplinkoje – tai pabrėžė keli mokslininkai, skaitę pranešimus Kalifornijos universitete Los Andžele (JAV) vykusioje konferencijoje „Šiandieninis Marso tinkamumas gyvybei“.
Be to, gali būti, kad ne visos Raudonosios planetos šiuo metu yra sausos ir šaltos. Ar bent jau ne visą laiką. Daugėja duomenų, kad kai kuriose vietose Marse bent tam tikrais sezonais gali tekėti vanduo, kuris yra mums žinomos gyvybės formos egzistavimo būtina sąlyga.
„Be jokios abejonės, negalime atmesti galimybės, kad Marsas ir šiandien yra gyvenamas“, - sakė Arizonos universiteto mokslininkas Alfredas McEwenas, vadovaujantis komandai, dirbančiai su NASA kosminio zondo „Mars Reconnaissance Orbiter“ kamera „HiRise“.
Paviršinis skystas vanduo Marse?
A. McEwenas publikai pademonstravo kelis įdomius „HiRise“ kameros kadrus, kurie rodo, kad stačiais Marso šlaitais pavasarį ir vasarą gali tekėti druskų stipriai prisotintas vanduo.
Kol kas zondas aptiko 16 tokių vietų – daugiausiai Marinerio slėnio kanjonų komplekse, sakė A. McEwenas. Mokslininko tikinimu, vandens pėdsakai atsinaujina sezoniškai, kuomet sirupo tirštumo skystis pradeda leistis vėjų nugairintomis vagomis.
Nors tokio sūrymo kilmė gali būti gruntinė, Kalifornijos technologijų instituto mokslininkas Edwinas Kite'as pažymėjo, kad kaupiama vis daugiau duomenų, kurie teikia pagrindo įtarti, jog vyksta tirpsmo procesas, kuomet atmosferoje esančią drėgmę sutraukia ant Marso paviršiaus esantys junginiai ir ištirpsta.
Astrobiologus tokie druskų tirpalai domina, nors apie juos ir apie jų tinkamumą gyvybei žinoma labai nedaug.
„Sūrus vanduo Marse gali būti tinkamas arba netinkamas Žemės arba Marso kilmės mikrobams gyventi“, - atsargiai svarstė A. McEwenas.
Gyvybingi sutvėrimai
Marso gyvybė gali pasižymėti gebėjimu išgyventi net tokiose vietose, kur vandens nėra, pabrėžė kai kurie mokslininkai. Pavyzdžiui, Žemėje, Atakamos dykumoje ir Antarktidos sausuosiuose slėniuose aplinka yra išskirtinai sausa ir šalta, sakė NASA Ames tyrimų centro mokslininkas Chrisas McKay.
Be to, Antarktidos paviršių kasmet gerokai apšvitina ultravioletiniai spinduliai, mat kasmet nuo rugpjūčio iki lapkričio virš piečiausio žemyno ozono sluoksnyje atsiranda skylė. Tokiu būdu galima atrasti dar vieną lygiagretę tarp Žemės ir Marso, kurio atmosferos plonumas ir apsauginio magnetinio lauko nebuvimas reiškia, kad Raudonąją planetą pasiekia kur kas stipresnė spinduliuotė nei Žemę.
Sausuosiuose Antarktidos slėniuose gyvieji organizmai laikosi uolienose – tiek giliai, kiek reikia, kad būtų apsisaugota nuo didžiosios dalies ultravioletinės spinduliuotės, bet pakankamai arti paviršiaus, kad būtų įmanoma vykdyti fotosintezės procesus, sakė C. McKay. Pasak mokslininko, kas nors panašaus šiais laikais gali vykti ir Marse, jei ten apskritai išsivystė gyvybė.
Mokslininkas taip pat užsiminė apie tirpsmą, dėl kurio Atakamos dykumoje esančios druskos iš aplinkos pritraukia pakankamai vandens, kad jame galėtų būti palaikoma gyvybė.
C. McKay pateikė patarimą ir gyvybės pėdsakų ieškančio marsaeigio „Curiosity“ prižiūrėtojams: „Pakeliui žvalgykitės druskų“.
Galimas energijos šaltinis
Ne vienas konferencijoje pranešimą skaitęs mokslininkas skyrė dėmesio perchloratui – cheminiam chloro junginiui, kurio ties Marso šiaurės ašigaliu dar 2008 m. rado NASA zondas „Phoenix“.
C. McKay ir kiti mokslininkai mano, kad būtent dėl perchlorato NASA zondų dvynių „Viking“ tandemas praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje nerado jokių organinių anglies pagrindo junginių.
„Viking“ zondai garino Marso dirvą ir ieškojo bet kokių organinių junginių degimo požymių. Zondams nepavyko rasti nieko, išskyrus kelis chloro pagrindo junginius, kurie buvo priskirti atsivežtinei taršai. Tačiau po to, kai perchlorato rado ir „Phoenix“, kai kurie mokslininkai atliko eksperimentą.
Tyrėjai perchloratu užpylė šiek tiek Čilės dykumos slėnio, kuriame buvo organinių medžiagų. Tuomet smėlis buvo kaitinamas ir jame buvo rasti tik tie patys chloro junginiai, kuriuos rado ir „Viking“ zondai. Dėl to negalima atmesti galimybės, kad „Viking“ mėginiuose organinių junginių buvo, bet karščio ir perchlorato derinys juos suskaidė.
Ir nors toks perchlorato poveikis organinėms medžiagoms yra įdomus, mokslininkus šis junginys domina ir dėl kitos savybės – jis gali būti ne tik Marso gyvybės pėdsakų naikintojas, bet ir gyvybės pagrindas.
„Paaiškėjo, kad perchloratas yra galingas chemoautotrofinis energijos šaltinis“, sakė NASA Ames tyrimų centro mokslininkė Carol Stoker, pažymėjusi, kad šis junginys galėtų palaikyti mikrobų gyvybę po Marso paviršiumi, kur negali vykti fotosintezė.
Perchloratą kaip mitybinę medžiagą naudoja ir kai kurie Žemės mikrobai, vadinasi, tai gali vykti ir Marse, nurodė mokslininkai.
Be to, gali būti, kad ne visos Raudonosios planetos šiuo metu yra sausos ir šaltos. Ar bent jau ne visą laiką. Daugėja duomenų, kad kai kuriose vietose Marse bent tam tikrais sezonais gali tekėti vanduo, kuris yra mums žinomos gyvybės formos egzistavimo būtina sąlyga.
„Be jokios abejonės, negalime atmesti galimybės, kad Marsas ir šiandien yra gyvenamas“, - sakė Arizonos universiteto mokslininkas Alfredas McEwenas, vadovaujantis komandai, dirbančiai su NASA kosminio zondo „Mars Reconnaissance Orbiter“ kamera „HiRise“.
Paviršinis skystas vanduo Marse?
A. McEwenas publikai pademonstravo kelis įdomius „HiRise“ kameros kadrus, kurie rodo, kad stačiais Marso šlaitais pavasarį ir vasarą gali tekėti druskų stipriai prisotintas vanduo.
Kol kas zondas aptiko 16 tokių vietų – daugiausiai Marinerio slėnio kanjonų komplekse, sakė A. McEwenas. Mokslininko tikinimu, vandens pėdsakai atsinaujina sezoniškai, kuomet sirupo tirštumo skystis pradeda leistis vėjų nugairintomis vagomis.
Nors tokio sūrymo kilmė gali būti gruntinė, Kalifornijos technologijų instituto mokslininkas Edwinas Kite'as pažymėjo, kad kaupiama vis daugiau duomenų, kurie teikia pagrindo įtarti, jog vyksta tirpsmo procesas, kuomet atmosferoje esančią drėgmę sutraukia ant Marso paviršiaus esantys junginiai ir ištirpsta.
Astrobiologus tokie druskų tirpalai domina, nors apie juos ir apie jų tinkamumą gyvybei žinoma labai nedaug.
„Sūrus vanduo Marse gali būti tinkamas arba netinkamas Žemės arba Marso kilmės mikrobams gyventi“, - atsargiai svarstė A. McEwenas.
Gyvybingi sutvėrimai
Marso gyvybė gali pasižymėti gebėjimu išgyventi net tokiose vietose, kur vandens nėra, pabrėžė kai kurie mokslininkai. Pavyzdžiui, Žemėje, Atakamos dykumoje ir Antarktidos sausuosiuose slėniuose aplinka yra išskirtinai sausa ir šalta, sakė NASA Ames tyrimų centro mokslininkas Chrisas McKay.
Be to, Antarktidos paviršių kasmet gerokai apšvitina ultravioletiniai spinduliai, mat kasmet nuo rugpjūčio iki lapkričio virš piečiausio žemyno ozono sluoksnyje atsiranda skylė. Tokiu būdu galima atrasti dar vieną lygiagretę tarp Žemės ir Marso, kurio atmosferos plonumas ir apsauginio magnetinio lauko nebuvimas reiškia, kad Raudonąją planetą pasiekia kur kas stipresnė spinduliuotė nei Žemę.
Sausuosiuose Antarktidos slėniuose gyvieji organizmai laikosi uolienose – tiek giliai, kiek reikia, kad būtų apsisaugota nuo didžiosios dalies ultravioletinės spinduliuotės, bet pakankamai arti paviršiaus, kad būtų įmanoma vykdyti fotosintezės procesus, sakė C. McKay. Pasak mokslininko, kas nors panašaus šiais laikais gali vykti ir Marse, jei ten apskritai išsivystė gyvybė.
Mokslininkas taip pat užsiminė apie tirpsmą, dėl kurio Atakamos dykumoje esančios druskos iš aplinkos pritraukia pakankamai vandens, kad jame galėtų būti palaikoma gyvybė.
C. McKay pateikė patarimą ir gyvybės pėdsakų ieškančio marsaeigio „Curiosity“ prižiūrėtojams: „Pakeliui žvalgykitės druskų“.
Galimas energijos šaltinis
Ne vienas konferencijoje pranešimą skaitęs mokslininkas skyrė dėmesio perchloratui – cheminiam chloro junginiui, kurio ties Marso šiaurės ašigaliu dar 2008 m. rado NASA zondas „Phoenix“.
C. McKay ir kiti mokslininkai mano, kad būtent dėl perchlorato NASA zondų dvynių „Viking“ tandemas praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje nerado jokių organinių anglies pagrindo junginių.
„Viking“ zondai garino Marso dirvą ir ieškojo bet kokių organinių junginių degimo požymių. Zondams nepavyko rasti nieko, išskyrus kelis chloro pagrindo junginius, kurie buvo priskirti atsivežtinei taršai. Tačiau po to, kai perchlorato rado ir „Phoenix“, kai kurie mokslininkai atliko eksperimentą.
Tyrėjai perchloratu užpylė šiek tiek Čilės dykumos slėnio, kuriame buvo organinių medžiagų. Tuomet smėlis buvo kaitinamas ir jame buvo rasti tik tie patys chloro junginiai, kuriuos rado ir „Viking“ zondai. Dėl to negalima atmesti galimybės, kad „Viking“ mėginiuose organinių junginių buvo, bet karščio ir perchlorato derinys juos suskaidė.
Ir nors toks perchlorato poveikis organinėms medžiagoms yra įdomus, mokslininkus šis junginys domina ir dėl kitos savybės – jis gali būti ne tik Marso gyvybės pėdsakų naikintojas, bet ir gyvybės pagrindas.
„Paaiškėjo, kad perchloratas yra galingas chemoautotrofinis energijos šaltinis“, sakė NASA Ames tyrimų centro mokslininkė Carol Stoker, pažymėjusi, kad šis junginys galėtų palaikyti mikrobų gyvybę po Marso paviršiumi, kur negali vykti fotosintezė.
Perchloratą kaip mitybinę medžiagą naudoja ir kai kurie Žemės mikrobai, vadinasi, tai gali vykti ir Marse, nurodė mokslininkai.
(13)
(0)
(1)