Keliasdešimt metų snūduriavusi juodoji skylė nubudo tam, kad užkrimstų (Video) (0)
Astronomų dėmesio sulaukė už 47 mln. šviesmečių nutolusioje galaktikoje „NGC 4845“ esanti supermasyvi juodoji skylė: keliasdešimt metų snūduriavusi, neseniai ji nubudo ir surijo priartėjusį objektą, veikiausiai – rudąją nykštukę.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Greitu metu, galbūt net šįmet, užkrimsti planuoja ir mūsų Paukščių Tako galaktikos centre tūnanti juodoji skylė. Tiesa, jos meniu nebus toks sotus – link jos artėja tik kelių Žemės masių dujų debesis.
Nubudusią juodąją skylę astronomai pastebėjo, galima sakyti, atsitiktinai, rašo Phys.org. Europos kosmoso agentūros (ESA) „Integral“ kosminiu palydovu jie analizavo kitą galaktiką ir stebėjimo lauke pamatė iš kitos vietos sklindančius rentgeno spindulius. Tuomet į šių bangų šaltinį buvo nukreipti kiti teleskopai – ESA priklausantis „XMM-Newton“, NASA „Swift“ ir Japonijos „MAXI“.
Atsekę rentgeno spindulių šaltinį, 2011 metų sausį astronomai užfiksavo, kaip minėta galaktika tapo tūkstantį kartų ryškesnė, o vėliau metų bėgyje vėl nublanko.
„Atradimas buvo visiškai netikėtas – ši galaktika buvo rami pastaruosius 20–30 metų“, – teigia Balstogės universiteto (Lenkija) astronomas Marekas Nikolajukas.
Analizuodami blyksnio charakteristikas astronomai nustatė, kad jį sukėlė „NGC 4845“ centre esanti supermasyvi juodoji skylė, kuri yra maždaug 300 tūkst. kartų masyvesnė už mūsų Saulę.
Manoma, kad į jos traukos zoną pateko 14–30 Jupiterio masių objektas, veikiausiai – rudoji nykštukė (tarpinis būvis tarp žvaigždės ir planetos; tam, kad taptų žvaigždėmis, joms neužtenka masės, bet jos yra pernelyg didelės būti planetomis).
Tiesa, atradimo autoriai pastebi, kad juodosios skylės užkandžiu galėjo tapti ir mažesnės masės objektas, vos kelis kartus didesnis už Jupiterį, pavyzdžiui, planeta – dujų milžinė.
Taip pat astronomai svarsto, kad juodoji skylė galėjo palikti dalį kosminio kūno.
„Mes manome, kad juodoji skylė galėjo nuplėšti tik išorinius jo sluoksnius, kurie sudarė apie 10 proc. objekto masės, o tankesnis branduolys liko skrieti apie juodąją skylę“, – teigia tyrimo bendraautorius Rolandas Walteris iš Ženevos observatorijos (Šveicarija).
Nubudusią juodąją skylę astronomai pastebėjo, galima sakyti, atsitiktinai, rašo Phys.org. Europos kosmoso agentūros (ESA) „Integral“ kosminiu palydovu jie analizavo kitą galaktiką ir stebėjimo lauke pamatė iš kitos vietos sklindančius rentgeno spindulius. Tuomet į šių bangų šaltinį buvo nukreipti kiti teleskopai – ESA priklausantis „XMM-Newton“, NASA „Swift“ ir Japonijos „MAXI“.
Atsekę rentgeno spindulių šaltinį, 2011 metų sausį astronomai užfiksavo, kaip minėta galaktika tapo tūkstantį kartų ryškesnė, o vėliau metų bėgyje vėl nublanko.
„Atradimas buvo visiškai netikėtas – ši galaktika buvo rami pastaruosius 20–30 metų“, – teigia Balstogės universiteto (Lenkija) astronomas Marekas Nikolajukas.
Analizuodami blyksnio charakteristikas astronomai nustatė, kad jį sukėlė „NGC 4845“ centre esanti supermasyvi juodoji skylė, kuri yra maždaug 300 tūkst. kartų masyvesnė už mūsų Saulę.
Manoma, kad į jos traukos zoną pateko 14–30 Jupiterio masių objektas, veikiausiai – rudoji nykštukė (tarpinis būvis tarp žvaigždės ir planetos; tam, kad taptų žvaigždėmis, joms neužtenka masės, bet jos yra pernelyg didelės būti planetomis).
Tiesa, atradimo autoriai pastebi, kad juodosios skylės užkandžiu galėjo tapti ir mažesnės masės objektas, vos kelis kartus didesnis už Jupiterį, pavyzdžiui, planeta – dujų milžinė.
Taip pat astronomai svarsto, kad juodoji skylė galėjo palikti dalį kosminio kūno.
„Mes manome, kad juodoji skylė galėjo nuplėšti tik išorinius jo sluoksnius, kurie sudarė apie 10 proc. objekto masės, o tankesnis branduolys liko skrieti apie juodąją skylę“, – teigia tyrimo bendraautorius Rolandas Walteris iš Ženevos observatorijos (Šveicarija).
(10)
(0)
(0)