Baisiausi šiuolaikiniai tyrimai: geriau mirsiu nei tirsiuosi? (1)
Šiandieninė medicina neįsivaizduojama be modernių šiuolaikinių tyrimų. Medikai jau seniai nebediagnozuoja apžiūrėdami paciento kūną – diagnostika persikėlė į laboratorijas ir instrumentinių tyrimų kabinetus. Paradoksalu, bet šie tyrimai tapo dar viena baimės priežastimi, kuri atgraso gydytis. Užuot sužinoję diagnozę, žmonės delsia iki paskutinės minutės. Taigi kokie tyrimai yra baisiausi?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pernai buvo atlikta gyventojų apklausa, kuri parodė, kad labiausiai nemaloniomis gyventojai Lietuvoje laiko stomatologines, urologines, ginekologines bei skrandžio tyrimo procedūras. Stomatologines procedūras kaip nemaloniausias įvardijo pusė šalies gyventojų, 36 proc. – urologines ir ginekologines procedūras, dar apie 30 proc. - ezofagogastroduodenofibroskopiją, paprasčiau tariant, skrandžio tyrimą su zondu. Beje, nemažai daliai žmonių tikras išbandymas – net tokia įprasta procedūra, kaip kraujo ėmimas iš venos (26 proc.) arba iš piršto (21 proc.).
Medikai teigia, kad patys pacientai kalti, jog delsia tol, kol jau tikrai nebeįmanoma išvengti nemalonių tyrimų. Pavyzdžiui, kai žmogus ilgai nekreipia dėmesio į skrandžio skausmus, natūralu, kad gydytojas jam skirs skrandžio endoskopiją, kad sužinotų, ar reikia stipriai veikiančių vaistų nuo opaligės. Jei toks pacientas būtų pasirodęs anksčiau, šio tyrimų greičiausiai būtų išvengęs.
Bijo stomatologo, zondo ir tikrinimo „žemiau bambos“
DELFI kalbinta vilnietė Rūta taip pat teigė, kad zondą rytų tik kraštutiniu atveju. „Žinoma, jei skrandžio negalavimai taip kamuotų, kad niekas nebepadėtų, greičiausiai pradėčiau nerimauti taip stipriai, kad įkyrių minčių apie visas įmanomas baisiausias ligas atsikratyčiau tik pasidariusi šį baisų tyrimą. Tačiau prieš tai išbandyčiau viską, kas įmanoma, be tyrimo“, - tikino moteris.
Pašnekovė prisipažino, kad jai kančia yra netgi kraujo ėmimas iš venos. „Turiu skydliaukės nepakankamumą, todėl bent keletą kartų per metus tenka tirti skydliaukės hormonus. Visgi per tiek metų prie šio tyrimo nepripratau. Nesakau, kad bijau, tiesiog kaskart, sėsdama į kėdę šalia sesutės, jaučiuosi labai nemaloniai. Visada nusisuku, bet jautresnės sesutės dažnai paklausia, ar man nebloga. Tenka aiškinti, kad jos nekreiptų dėmesio į mano veido išraišką, esą aš tikrai nesiruošiu alpti. Man tikrai nebūna silpna, bet mano išraiška labai aiškiai pasako viską, ką aš manau apie šią situaciją“, - juokėsi Rūta.
Panašių įspūdžių apie šiuolaikinius instrumentinius tyrimus galima ne viename internetiniame forume. „Man buvo darytas perstemplinis širdies elektrofiziologinis tyrimas, kurio metu pro nosį giliai į stemplę buvo kišamas laidas. Vien tas kišimas buvo žiaurus, o ką jau kalbėti vėliau, kai pradėjo leisti tuo laidu įvairius impulsus, kuriais buvo bandoma man sukelti priepuolį. Turbūt tai panašu į žarnos rijimą, tik dar žiauriau“, - pasakojo viena internautė.
„Nebijau ginekologų, turbūt dėl to, kad blogų įspūdžių nesu patyrusi, bet darant endoskopiją visą laiką žiaugčiojau. O dar tie garsai, kai oras eina iš gerklės. Kai tik ištraukė žarną, ašaros pačios ištryško, ne nuo skausmo, nežinau dėl ko, refleksas gal koks. Džiaugiuosi, kad bent kažką nustatė, tikiuosi tai ir yra mano negalavimų priežastis, dėl sveikatos galima viską iškęsti“, - antrino kita.
„Dariausi aš endoskopiją kelis kartus ir turiu pripažinti, kad mieliau ją pakartočiau nei eičiau pas ginekologę. Man ginekologinės apžiūros yra pats nemaloniausias dalykas. Antroje eilėje būtų vizitai pas stomatologus“, - prieštaravo trečia.
Visgi tie, kuriems teko patirti kolonoskopiją – endoskopinį žarnyno tyrimą, tikina, kad ši procedūra nublanksta prieš visas kitas. „Skrandį tyrė daugybę kartų. Tai smulkmena, palyginus su žarnyno tyrimu. Tai toks siaubas... Kaip turbūt ir visos procedūros žemiau bambos“, - įspūdžiais dalinosi dar vienas internautas.
Gerklės jautrumas – įgimtas
Pasak Vilniaus klinikinės ligoninės Radiologijos skyriaus gydytojos endoskopuotojos gastroenterologės Eglės Tumalevičienės, šiandien medicina be instrumentinių tyrimų jau neįsivaizduojama. „Dabar jau sunku įsivaizduoti, kaip anksčiau dirbdavo mūsų chirurgai, kaip jie diagnozuodavo, imdavo operuoti. Endoskopiniai tyrimai atliekami daugeliui ligoninės pacientų, net ir tais atvejais, jeigu jie neturi skundų, susijusių su virškinimo organų sistema. Mat yra ligų, kurios gydomos stipriais vaistais, žalojančiais skrandį, o žmonių jautrumo slenkstis labai skiriasi. Vieni jaučia menkiausią uždegimą, o kiti turi gilias opas skrandyje, bet nejaučia jokių simptomų“, - aiškino pašnekovė.
Daugelis ligonių bijo endoskopinių tyrimų dėl nemalonių jutimų. Pasakodama apie skrandžio endoskopinius tyrimus, medikė pabrėžė, kad atmesti svetimkūnį – natūralus žmogaus refleksas. Žmonių jautrumas yra skirtingas. Vieni turi taip stipriai išreikštą vėmimo refleksą, kad pradeda žiaukčioti net valydamiesi dantis, jei per giliai kyšteli šepetuką. Šiems žmonės sunku pasirodyti tiek LOR gydytojui, tiek odontologui. Kiti lengvai toleruoja tokius pojūčius. Bet kuriuo atveju prieš endoskopinį tyrimą pacientams yra atliekama vietinė ryklės nejautra purškiant į burną lidokaino tirpalą.
„Toks jautrumas įgimtas, kaip ir skausmo slenkstis. Be to, turi įtakos ir žmogaus charakterio savybės. Yra žmonių, kurie nepagrįstai bijo šių tyrimų, nors juos ištveria nesunkiai, o yra žmonių, kurie nebijo, vykdo visas komandas, bet jų vėmimo refleksas iš tiesų labai stiprus ir jiems sudėtingiau atlikti tyrimą. Tokiems žmonėms taikome trumpą intraveninę anesteziją. Ši bendra narkozė trunka vos kelias minutes – yra vaistų, kurie veikia labai trumpai ir neturi nemalonių pašalinių poveikių. Žmones, kurie išbandė šį tyrimą su anestezija, jau sunku prikalbinti tirtis be jos, o sergant tam tikromis ligomis narkozė yra tiesiog būtina. Šiuo atveju procedūroje dalyvauja ir anesteziologas. Mūsų ligoninėje yra tokia tvarka“, - teigė E. Tumalevičienė.
Kodėl žarnyno tyrimas skausmingas
Kitas tyrimas – kolonoskopija – ne tik nemalonus, bet kartais ir skausmingas. Pasak medikės, skausmingumas priklauso nuo žmogaus žarnyno anatomijos, kadangi žarnos gali turėti vingių ir kilpų, taigi jas gali būti sunkiau praeiti. Taip pat įtakos endoskopui judėti žarnomis gali turėti sąaugos, susidariusius po pilvo ertmės operacijų.
„Paprastai tyrimas trunka 15-30 min., tačiau gali trukti ir ilgiau. Mūsų ligoninėje jis visada atliekamas bendros intraveninės anestezijos būklėje. Žinia, kad bet kokių tyrimų metu, taip pat ir endoskopinių, gali būti komplikacijų. Būtent todėl kruopščiai atrenkame pacientus, kuriems iš tiesų reikia kolonoskopijos. Būna atvejų, kad žmogui tik kažką suskaudo, o jis jau pradedamas tirti paskiriant iškart sudėtingiausius tyrimus. Nereikia pamiršti, kad egzistuoja ir kiti, paprastesni tyrimai, pavyzdžiui, neinvazinis rentgenologinis storojo žarnyno tyrimas, kuris tam tikrais atvejais, ypač ieškant anatominių anomalijų, yra labai informatyvus“, - aiškino specialistė.
Kolonoskopija paprastai atliekama, kai yra kraujavimas iš tiesiosios žarnos arba neaiškios kilmės anemija, t. y. akivaizdaus kraujavimo požymių nėra, bet hemoglobino lygis kraujyje žemas. Kita vertus, tyrimas gali būti atliekamas ir esant labai kasdieniškiems simptomams: vidurių užkietėjimas, viduriavimas, pilvo skausmai ir pan. Dažniausios viršutinės virškinamojo trakto dalies endoskopinio tyrimo indikacijos – rėmuo, skausmas viršutinėje pilvo dalyje, apetito sutrikimai, maisto užsistovėjimas, kraujavimo požymiai ir kt. Medikės teigimu, nors endoskopiniai tyrimai nemalonūs, bet jie reikalingi, kad liga būtų nustatyta kaip galima anksčiau nustatyti ir gydoma. O kartais, pasidarius tyrimą, išgydo vien mintis, kad nieko rimto nėra: žmogus atsipalaiduoja ir nemalonūs simptomai išnyksta.
Beje, šios procedūros šiandien naudojamos ne tik diagnostikai, bet ir gydymui. Pavyzdžiui, anksčiau, jei ligonis kraujuodavo iš opos, jį operuodavo, dabar didžiąją dalį kraujavimų pavyksta sustabdyti endoskopiniu būdu. Endoskopiniu būdu šalinami virškinimo trakto polipai, o rentgeno endoskopinių tyrimų metu – akmenys iš tulžies ir kasos latakų. Kai užkemšamas tulžies latakas, žmogus pagelsta ir kenčia labai didelius skausmus. Radus akmenų, tam tikrais instrumentais akmuo ištraukiamas į dvylikapirštę žarną. Šis tyrimas atliekamas narkozės būklėje.
„Žmonės laukia, kada visai nebereikės ryti endoskopo. Jau dabar yra tyrimo metodas, kurio metu nuryjama nedidelė kapsulė. Leisdamasi žemyn ji fotografuoja virškinamojo trakto vaizdus. Tačiau jos efektyvumas pasitvirtino tik tiriant plonąjį žarnyną“, - aiškino E. Tumalevičienė.
Medikai teigia, kad patys pacientai kalti, jog delsia tol, kol jau tikrai nebeįmanoma išvengti nemalonių tyrimų. Pavyzdžiui, kai žmogus ilgai nekreipia dėmesio į skrandžio skausmus, natūralu, kad gydytojas jam skirs skrandžio endoskopiją, kad sužinotų, ar reikia stipriai veikiančių vaistų nuo opaligės. Jei toks pacientas būtų pasirodęs anksčiau, šio tyrimų greičiausiai būtų išvengęs.
Bijo stomatologo, zondo ir tikrinimo „žemiau bambos“
DELFI kalbinta vilnietė Rūta taip pat teigė, kad zondą rytų tik kraštutiniu atveju. „Žinoma, jei skrandžio negalavimai taip kamuotų, kad niekas nebepadėtų, greičiausiai pradėčiau nerimauti taip stipriai, kad įkyrių minčių apie visas įmanomas baisiausias ligas atsikratyčiau tik pasidariusi šį baisų tyrimą. Tačiau prieš tai išbandyčiau viską, kas įmanoma, be tyrimo“, - tikino moteris.
Pašnekovė prisipažino, kad jai kančia yra netgi kraujo ėmimas iš venos. „Turiu skydliaukės nepakankamumą, todėl bent keletą kartų per metus tenka tirti skydliaukės hormonus. Visgi per tiek metų prie šio tyrimo nepripratau. Nesakau, kad bijau, tiesiog kaskart, sėsdama į kėdę šalia sesutės, jaučiuosi labai nemaloniai. Visada nusisuku, bet jautresnės sesutės dažnai paklausia, ar man nebloga. Tenka aiškinti, kad jos nekreiptų dėmesio į mano veido išraišką, esą aš tikrai nesiruošiu alpti. Man tikrai nebūna silpna, bet mano išraiška labai aiškiai pasako viską, ką aš manau apie šią situaciją“, - juokėsi Rūta.
Panašių įspūdžių apie šiuolaikinius instrumentinius tyrimus galima ne viename internetiniame forume. „Man buvo darytas perstemplinis širdies elektrofiziologinis tyrimas, kurio metu pro nosį giliai į stemplę buvo kišamas laidas. Vien tas kišimas buvo žiaurus, o ką jau kalbėti vėliau, kai pradėjo leisti tuo laidu įvairius impulsus, kuriais buvo bandoma man sukelti priepuolį. Turbūt tai panašu į žarnos rijimą, tik dar žiauriau“, - pasakojo viena internautė.
„Nebijau ginekologų, turbūt dėl to, kad blogų įspūdžių nesu patyrusi, bet darant endoskopiją visą laiką žiaugčiojau. O dar tie garsai, kai oras eina iš gerklės. Kai tik ištraukė žarną, ašaros pačios ištryško, ne nuo skausmo, nežinau dėl ko, refleksas gal koks. Džiaugiuosi, kad bent kažką nustatė, tikiuosi tai ir yra mano negalavimų priežastis, dėl sveikatos galima viską iškęsti“, - antrino kita.
„Dariausi aš endoskopiją kelis kartus ir turiu pripažinti, kad mieliau ją pakartočiau nei eičiau pas ginekologę. Man ginekologinės apžiūros yra pats nemaloniausias dalykas. Antroje eilėje būtų vizitai pas stomatologus“, - prieštaravo trečia.
Visgi tie, kuriems teko patirti kolonoskopiją – endoskopinį žarnyno tyrimą, tikina, kad ši procedūra nublanksta prieš visas kitas. „Skrandį tyrė daugybę kartų. Tai smulkmena, palyginus su žarnyno tyrimu. Tai toks siaubas... Kaip turbūt ir visos procedūros žemiau bambos“, - įspūdžiais dalinosi dar vienas internautas.
Gerklės jautrumas – įgimtas
Pasak Vilniaus klinikinės ligoninės Radiologijos skyriaus gydytojos endoskopuotojos gastroenterologės Eglės Tumalevičienės, šiandien medicina be instrumentinių tyrimų jau neįsivaizduojama. „Dabar jau sunku įsivaizduoti, kaip anksčiau dirbdavo mūsų chirurgai, kaip jie diagnozuodavo, imdavo operuoti. Endoskopiniai tyrimai atliekami daugeliui ligoninės pacientų, net ir tais atvejais, jeigu jie neturi skundų, susijusių su virškinimo organų sistema. Mat yra ligų, kurios gydomos stipriais vaistais, žalojančiais skrandį, o žmonių jautrumo slenkstis labai skiriasi. Vieni jaučia menkiausią uždegimą, o kiti turi gilias opas skrandyje, bet nejaučia jokių simptomų“, - aiškino pašnekovė.
Daugelis ligonių bijo endoskopinių tyrimų dėl nemalonių jutimų. Pasakodama apie skrandžio endoskopinius tyrimus, medikė pabrėžė, kad atmesti svetimkūnį – natūralus žmogaus refleksas. Žmonių jautrumas yra skirtingas. Vieni turi taip stipriai išreikštą vėmimo refleksą, kad pradeda žiaukčioti net valydamiesi dantis, jei per giliai kyšteli šepetuką. Šiems žmonės sunku pasirodyti tiek LOR gydytojui, tiek odontologui. Kiti lengvai toleruoja tokius pojūčius. Bet kuriuo atveju prieš endoskopinį tyrimą pacientams yra atliekama vietinė ryklės nejautra purškiant į burną lidokaino tirpalą.
„Toks jautrumas įgimtas, kaip ir skausmo slenkstis. Be to, turi įtakos ir žmogaus charakterio savybės. Yra žmonių, kurie nepagrįstai bijo šių tyrimų, nors juos ištveria nesunkiai, o yra žmonių, kurie nebijo, vykdo visas komandas, bet jų vėmimo refleksas iš tiesų labai stiprus ir jiems sudėtingiau atlikti tyrimą. Tokiems žmonėms taikome trumpą intraveninę anesteziją. Ši bendra narkozė trunka vos kelias minutes – yra vaistų, kurie veikia labai trumpai ir neturi nemalonių pašalinių poveikių. Žmones, kurie išbandė šį tyrimą su anestezija, jau sunku prikalbinti tirtis be jos, o sergant tam tikromis ligomis narkozė yra tiesiog būtina. Šiuo atveju procedūroje dalyvauja ir anesteziologas. Mūsų ligoninėje yra tokia tvarka“, - teigė E. Tumalevičienė.
Kodėl žarnyno tyrimas skausmingas
Kitas tyrimas – kolonoskopija – ne tik nemalonus, bet kartais ir skausmingas. Pasak medikės, skausmingumas priklauso nuo žmogaus žarnyno anatomijos, kadangi žarnos gali turėti vingių ir kilpų, taigi jas gali būti sunkiau praeiti. Taip pat įtakos endoskopui judėti žarnomis gali turėti sąaugos, susidariusius po pilvo ertmės operacijų.
„Paprastai tyrimas trunka 15-30 min., tačiau gali trukti ir ilgiau. Mūsų ligoninėje jis visada atliekamas bendros intraveninės anestezijos būklėje. Žinia, kad bet kokių tyrimų metu, taip pat ir endoskopinių, gali būti komplikacijų. Būtent todėl kruopščiai atrenkame pacientus, kuriems iš tiesų reikia kolonoskopijos. Būna atvejų, kad žmogui tik kažką suskaudo, o jis jau pradedamas tirti paskiriant iškart sudėtingiausius tyrimus. Nereikia pamiršti, kad egzistuoja ir kiti, paprastesni tyrimai, pavyzdžiui, neinvazinis rentgenologinis storojo žarnyno tyrimas, kuris tam tikrais atvejais, ypač ieškant anatominių anomalijų, yra labai informatyvus“, - aiškino specialistė.
Kolonoskopija paprastai atliekama, kai yra kraujavimas iš tiesiosios žarnos arba neaiškios kilmės anemija, t. y. akivaizdaus kraujavimo požymių nėra, bet hemoglobino lygis kraujyje žemas. Kita vertus, tyrimas gali būti atliekamas ir esant labai kasdieniškiems simptomams: vidurių užkietėjimas, viduriavimas, pilvo skausmai ir pan. Dažniausios viršutinės virškinamojo trakto dalies endoskopinio tyrimo indikacijos – rėmuo, skausmas viršutinėje pilvo dalyje, apetito sutrikimai, maisto užsistovėjimas, kraujavimo požymiai ir kt. Medikės teigimu, nors endoskopiniai tyrimai nemalonūs, bet jie reikalingi, kad liga būtų nustatyta kaip galima anksčiau nustatyti ir gydoma. O kartais, pasidarius tyrimą, išgydo vien mintis, kad nieko rimto nėra: žmogus atsipalaiduoja ir nemalonūs simptomai išnyksta.
Beje, šios procedūros šiandien naudojamos ne tik diagnostikai, bet ir gydymui. Pavyzdžiui, anksčiau, jei ligonis kraujuodavo iš opos, jį operuodavo, dabar didžiąją dalį kraujavimų pavyksta sustabdyti endoskopiniu būdu. Endoskopiniu būdu šalinami virškinimo trakto polipai, o rentgeno endoskopinių tyrimų metu – akmenys iš tulžies ir kasos latakų. Kai užkemšamas tulžies latakas, žmogus pagelsta ir kenčia labai didelius skausmus. Radus akmenų, tam tikrais instrumentais akmuo ištraukiamas į dvylikapirštę žarną. Šis tyrimas atliekamas narkozės būklėje.
„Žmonės laukia, kada visai nebereikės ryti endoskopo. Jau dabar yra tyrimo metodas, kurio metu nuryjama nedidelė kapsulė. Leisdamasi žemyn ji fotografuoja virškinamojo trakto vaizdus. Tačiau jos efektyvumas pasitvirtino tik tiriant plonąjį žarnyną“, - aiškino E. Tumalevičienė.
(7)
(0)
(2)