Mokslininkai išsiaiškino, kas yra geologine anomalija vadintų Mimos kauburynų Amerikoje kūrėjai (0)
Amerikiečių mokslininkai džiaugiasi pagaliau išsprendę vieno keisčiausių gamtoje egzistuojančio reljefo – Mimos kauburynų – susiformavimo paslaptį. Geologine anomalija vadinama didžiulės apvalučiais kone vienodo dydžio kauburiais nusėtos teritorija ilgai nedavė ramybės geologams, iki šiol spėliojusiems, kas galėjo lemti tokio neįprasto peizažo susiformavimą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Paskutinė ir, ko gero, labiausiai moksliškai pagrįsta teorija šių kauburėlių atsiradimo priežastis sieja su mažyčiais žemę rausiančiais gyvūnėliais.
2 m aukščio ir iki 50 m skersmens dydžio kauburiai gaubia nemažas teritorijas ne tik Šiaurės Amerikoje, bet čia jie paplitę labiausiai. Kai kur kauburių plotai tokie dideli, jog nusidriekia keletą kilometrų. Jų nemažai galima rasti Aidaho, Oregono, Vašingtono valstijose.
„Iki šiol niekas tiksliai nežinojo, kaip susiformavo Mimos kauburynai. Pastaruosius šimtmečius buvo manoma, kad šie pylimai gali būti Amerikos čiabuvių kapinynas arba juos galėjo suformuoti žemės drebėjimas ar ledynas. Kai kas šių kauburių susiformavimą siejo su ateiviais“, – bbc.co.uk pasakojo tyrimui vadovavęs dr. Manny Gabetas iš San Jose valstijos universiteto.
Vis dėlto M. Gabetas sakosi dabar esąs tikras, kas tikrieji kauburių architektai – tai sterblinės žiurkės.
Naudodamiesi specialia kompiuterine programa, mokslininkai aiškinosi, kaip graužikai, kasdamiesi urvus, judina dirvožemį. Tyrėjai pastebėjo, kad dažnai užtvindomose teritorijose sterblinės žiurkės vis pakelia nedidelius žemės kiekius viršun, taip mėgindamos išlikti sausos.
Per šimtus metų, kai kartų kartos sterblinių žiurkių tose pat vietose vis kartodavo šį procesą, laikini ir mažyčiai žemės kupsteliai tapo dideliais gūbriais.
Panašių gūbrių plotų galima rasti ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir visuose kituose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Kadangi sterblinės žiurkės gyvena tik Šiaurės Amerikoje, natūraliai kyla klausimas, kaip panašūs kauburynai susiformuoja kitur. Mokslininko teigimu, čia jų kūrėjais greičiausiai reikėtų laikyti kurmius.
Tyrimo rezultatai bus netrukus pristatyti Amerikos geofizikų sąjungos susitikime San Franciske.
2 m aukščio ir iki 50 m skersmens dydžio kauburiai gaubia nemažas teritorijas ne tik Šiaurės Amerikoje, bet čia jie paplitę labiausiai. Kai kur kauburių plotai tokie dideli, jog nusidriekia keletą kilometrų. Jų nemažai galima rasti Aidaho, Oregono, Vašingtono valstijose.
„Iki šiol niekas tiksliai nežinojo, kaip susiformavo Mimos kauburynai. Pastaruosius šimtmečius buvo manoma, kad šie pylimai gali būti Amerikos čiabuvių kapinynas arba juos galėjo suformuoti žemės drebėjimas ar ledynas. Kai kas šių kauburių susiformavimą siejo su ateiviais“, – bbc.co.uk pasakojo tyrimui vadovavęs dr. Manny Gabetas iš San Jose valstijos universiteto.
Vis dėlto M. Gabetas sakosi dabar esąs tikras, kas tikrieji kauburių architektai – tai sterblinės žiurkės.
Naudodamiesi specialia kompiuterine programa, mokslininkai aiškinosi, kaip graužikai, kasdamiesi urvus, judina dirvožemį. Tyrėjai pastebėjo, kad dažnai užtvindomose teritorijose sterblinės žiurkės vis pakelia nedidelius žemės kiekius viršun, taip mėgindamos išlikti sausos.
Per šimtus metų, kai kartų kartos sterblinių žiurkių tose pat vietose vis kartodavo šį procesą, laikini ir mažyčiai žemės kupsteliai tapo dideliais gūbriais.
Panašių gūbrių plotų galima rasti ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir visuose kituose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Kadangi sterblinės žiurkės gyvena tik Šiaurės Amerikoje, natūraliai kyla klausimas, kaip panašūs kauburynai susiformuoja kitur. Mokslininko teigimu, čia jų kūrėjais greičiausiai reikėtų laikyti kurmius.
Tyrimo rezultatai bus netrukus pristatyti Amerikos geofizikų sąjungos susitikime San Franciske.
(9)
(0)
(0)