Penktojo ir šeštojo XX amžiaus dešimtmečių sandūroje prancūzų mokslininkas Žakas Kusto, betyrinėdamas jūrų pasaulį, ėmė aktyviau darbuotis prie to, kaip surinktas žinias įdomiai ir populiariai perteikti visuomenei. Savo ekspedicijose jis rinko vandens augalus bei gyvūnus, filmavo ir fotografavo povandeninio pasaulio įdomybes, aprašinėjo savo kelionių įspūdžius bei atsiminimus.

Greitą finansinę sėkmę mokslininkui atnešė 1953 metais pasirodžiusi jo pirmoji knyga „Tylusis pasaulis“. Tuo pat metu poros metų bėgyje jis sukūrė dar kelis trumpo metražo dokumentinius filmus. Prancūzijos valdžia bei Nacionalinė geografų draugija padengė naujos Žako Kusto ekspedicijos Raudonojoje jūroje bei Indijos vandenyne išlaidas.

Žakas Kusto buvo pirmasis mokslininkas, išsamiai ir įdomiai plačiajai publikai pristatęs povandeninio pasaulio grožybes. Šeštajame dešimtmetyje jo populiarumas ir komercinė sėkmė augo. Dešimtmečiui įpusėjus, jis su išgarsėjusio „Calypso“ laivo įgula leidosi į beveik 14 tūkstančių mylių ilgumo kelionę. Ekspedicijos metu nufilmuotą medžiagą Kusto kartu su prancūzų kino režisieriumi Luisu Malesu (Louis Malle) panaudojo jų kartu režisuotame devyniasdešimties minučių trukmės pilnametražiame dokumentiniame filme „Tylusis pasaulis“ („Le monde du silence“), kuris buvo tarsi to paties pavadinimo Kusto knygos ekranizacija. Ši audringai sutikta kino juosta svarbi ne tik Kusto biografijoje, bet ir pačioje kino istorijoje. Ypač įspūdinga ir daugelį sukrėtusi buvo ryklių maitinimosi scena, nufilmuota vienos iš Kusto ekspedicijų metu. Šio filmo premjera buvo rodoma Kanų kino festivalyje, kurioje kūriniui buvo įteiktas aukščiausias apdovanojimas – auksinė palmės šakelė. Sekančiais metais aptariamasis filmas Jungtinėse Amerikos Valstijose pelnė Oskarą.

Daugiausia dėl filmo „Tylusis pasaulis“ sėkmės platų pripažinimą įgijęs Žakas Kusto 1957 metais buvo paskirtas Monako muziejaus ir Okeonografijos instituto direktoriumi. Šio muziejaus akvariumai buvo greitai papildyti retų povandeninių gyvūnų bei augalų rūšių egzemplioriais, surinktais Kusto kelionių metu. Prancūzijos švietimo ministerijai prižadėjus padengti dvi trečiąsias visų mokslininko ekspedicijų išlaidų, tais pačiais metais jis pasitraukė iš pareigų Prancūzijos kariniame jūsų laivyne ir atsidėjo vien tik mokslinei bei mokslo populiarinimo veiklai.

Žakas Kusto kartu su inžinieriumi Žanu Molardu (Jean Mollard) šeštajame dešimtmetyje buvo sukonstravęs vadinamąją „nardymo lėkštę“ SP-350 – eksperimentinę povandeninę transporto priemonę, galėjusią panirti į 350 metų gylį. Eksperimentas su šiuo įrenginiu buvo sėkmingai pakartotas 1965 metais, kuomet prietaisas paniro dar giliau – į 500 metų gylį. Kusto pamažu virto garsenybe. 1959 metais jis sakė istorinę kalbą Pasaulio vandenynų kongresui, o sekančiais metais atsidūrė ant „Times“ žurnalo viršelio. Šiuo laikotarpiu jis pelnė ne vieną apdovanojimą.

Septintojo dešimtmečio pradžioje Kusto kartu su savo komanda įsitraukė į naują projektą. Jis, matyt, neatsitiktinai būdamas Žiulio Verno romanų gerbėjas, nutarė įgyvendinti savo seną svajonę ir įrodyti sau bei kitiems, kad žmogaus apsigyvenimas jūros dugne – įmanomas. Šiuo tikslu buvo įkurtos trys povandeninės tyrimų stotys „Conshelf I“, „Conshelf II“ ir „Conshelf III“. Pirmoji įkurta 1962 metais 12 metrų gylyje netoli pietinės Prancūzijos pakrantės, šalia Marselio. Antroji, du kambarius turėjusi stotis, ėmė veikti sekančiais metais 10 metrų (vėliau – 30 metrų) gylyje Raudonojoje jūroje. Trečioji stotis išdygo 1965 metais Viduržemio jūroje, ji buvo nuleista net į 108 metų gylį. Būtent pastarojoje buvo pasiektas naujas pasaulio rekordas – šeši žmonės joje išgyveno 28 dienas nei karto neiškildami į paviršių.

„Conshelf“ povandeninių stočių programa vyko sėkmingai ir sukėlė ažiotažą, tačiau netruko labai ilgai. Šie tyrimai valstybei pasirodė per brangūs, todėl juos nustota finansuoti. „Conshelf“ programa suteikė medžiagos naujai Kusto kūrybos pilno metražo dokumentinei kino juostai „Pasaulis be Saulės“ („Le monde sans soleil“). Šis filmas pasirodė 1964 metų pabaigoje ir taip pat buvo apdovanotas Oskaru. Netrukus po to parduotuvių lentynose pasirodė ir to paties pavadinimo mokslininko knyga.

Žakas Kusto, jau būdamas žymus ir aukštą pripažinimą įgijęs mokslo populiarintojas, savo tikrąją šlovės viršukalnę pasiekė, kuomet atsidūrė Jungtinių Amerikos Valstijų televizijoje. 1966 metais jis sukūrė ir anglų kalba įgarsino valandinės trukmės dokumentinę laidą „Žako Ivo Kusto pasaulis“ („The World of Jacques-Yves Cousteau“). Rengiant laidą mokslininkui talkino garsus Holivudo aktorius bei režisierius Orsonas Velsas (Orson Welles). Aukšti šio produkto reitingai ir puikus kritikų įvertinimas nulėmė tai, kad netrukus mokslininkui buvo pasiūlytas pelningas kontraktas su JAV radijo ir televizijos transliuotojų kompanija ABC („American Broadcasting Company“).

Įgijęs Amerikos transliuotojų pripažinimą Žakas Kusto ilgai nelaukė ir ėmė ruošti dokumentinę laidą apie jūros gelmes „Povandeninis Žako Ivo Kusto pasaulis“ („The Undersea World of Jacques Cousteau“), kuri JAV imta transliuoti 1968 metais. Netrukus šią programą išvydo ir daugelis kitų pasaulio šalių. Laidoje be paties Žako Kusto, žiūrovai galėjo išvysto jo vaikus Filipą bei Žaną Mišelį. Ši televizijos laida, atskleidusi pasauliui daugybę įdomių ir netikėtų detalių apie jūrų pasaulio platybes bei įvairovę, buvo itin populiari ir sėkminga. Žiūrovai, tarsi patys leisdamiesi į jūrų keliones kartu su kapitonu Kusto, buvo supažindinti su nepaprastu ryklių, banginių, delfinų, egzotiškų žuvų, vandenyje paskendusių lobių bei koralinių rifų pasauliu. Nors pradžioje buvo numatyta sukurti vos keturias „Povandeninio Žako Ivo Kusto pasaulio“ serijas, laidos transliacija iš tiesų tęsėsi net aštuonis sezonus, iki 1976 metų, ir sudarė iš viso 36 vienos valandos trukmės serijas.

„Didžiojoje dalyje pasaulio istorijos žmogus turėjo kovoti su gamta tam, kad išgyventų. Tik šiame amžiuje žmogus pradeda suvokti, kad norėdamas išlikti, jis privalo gamtą apginti.“ © Žakas Ivas Kusto.

Plaukiojimas jūromis nebuvo vien tik profesinis Žako Ivo Kusto interesas. Šis mokslininkas, metų metus keliaudamas „Calypso“ laivu, pats vis labiau pamilo povandeninį pasaulį. Pelninga profesija virtęs hobis antrojoje šio keliautojo gyvenimo pusėje jam antrą kartą atvėrė akis. Šįsyk mokslininkas susirūpino nuolat gausėjusia vandenynų tarša ir pragaištingais žmonijos veiklos padariniais gyvajai gamtai. Jis skirtinguose pasaulio vandenyse ėmė matuoti taršos lygį. Kusto susirūpino, kad žmonių veikla jūrose, pavyzdžiui, besaikė komercinė žvejyba, niokoja gamtą. Nustatydamas žalos gamtai mastus jis pasiūlė vadovautis savo sudarytu „gyvybingumo indeksu“. Mokslininką ėmė vis labiau piktinti žmonių abejingumas ekologiniams klausimams. Didžiosios dalies niokojimo, jo manymu, būtų galima išvengti, jei tik pramoniniai pakrančių projektai butų vykdomi atidžiau ir atsižvelgtų ne vien į ekonominę naudą, bet taip pat į gamtos poreikius bei ekosistemos trapumą.

Žakas Kusto aštriai kritikavo trumparegišką XX amžiaus antrosios pusės žvejybos industriją. Technologiškai moderni industrinė žvejybos pramonė įgalino žmones sugauti daugiau žuvies nei gamta sugeba atgaminti. Kasmetinis žuvų laimikis ėmė sudaryti nepamatuotai didelę pasaulinės žuvų populiacijos dalį. Kusto atkreipė dėmesį į pavojų, kuris iškilo natūraliai žuvų reprodukcijai. Mokslininkas rašė:

„Jei neopaleolito žmogus suvokė savo disponuojamų žaliavų išeikvojimo pavojų, tai modernus žvejys iš šios pamokos neišmoko nieko; jis tėra aklas medžiotojas, nesuprantantis, ką medžioja“.

Bene svarbiausias Žako Kusto nuopelnas, kovojant prieš vandenynų taršą buvo sėkminga 1960 metų akcija. Tais metais Prancūzijos valstybinė organizacija CEA („Commissariat à l'énergie atomique“), kuri buvo atsakinga už atominės energijos naudojimą komerciniais, industriniais bei gynybos tikslais, nutarė Viduržemio jūroje, netoli pietryčių Prancūzijos krantų (teritorijoje tarp Nicos ir Korsikos), išmesti didelį kiekį radioaktyvių atliekų. CEA teigė, jog šis išmetimas ekosistemai nepavojingas ir tai neva buvo patvirtinęs prancūzų okeanografas Vsevolodas Romanovskis (Vsevelod Romanovsky). Tiek pats Romanovskis, tiek kiti mokslininkai, tame tarpe ir Žakas Kusto, nuo tokio tvirtinimo atsiribojo. Romanovskis patikslino, kad jis, pritaręs atliekų išmetimui, turėjo omenyje daug mažesnį jų kiekį. CEA, susidarius tokiai situacijai, išmetimą atidėjo. Žakas Kusto savo ruožtu suorganizavo informacinę kampaniją, kuria apšvietė visuomenę apie planuojamą ekologinį nusikaltimą ir galimas jo pasekmes gamtai. Žinia per trumpą laidą pasiekė savo auditoriją ir davė rezultatų. Traukinys, gabenantis radioaktyvias atliekas, buvo sustabdytas ant geležinkelio bėgių protestavusių moterų ir vaikų. Jūra tąsyk nuo užteršimo buvo apsaugota.

Pergale viename mūšyje Žako Kusto kova dėl vandenynų pasaulio išsaugojimo nesibaigė. Išlikdamas aktyvus asmuo viešojoje erdvėje, jis ėmė dažniau pasisakyti aplinkosauginiais klausimais. Vesdamas savo garsiąją laidą „Povandeninis Žako Kusto pasaulis“, 1977 metais JAV televizijoje startavusią „Kusto odisėją“ („The Cousteau Odyssey“) bei kitas dokumentines programas, jis skyrė vis daugiau dėmesio ekologiškai motyvuotoms temoms.

1973 metais Kusto, kartu su Frederiku Hymanu (Frederick Hyman) bei savo dviem sūnumis įkūrė „Kusto vandenų gyvybės išsaugojimo draugiją“ („Cousteau Society for the Protection of Ocean Life“). Frederikas Hymanas tapo pirmuoju jos prezidentu. Ši organizacija dabar turi daugiau nei 300 tūkstančių narių visame pasaulyje. Kusto pastangos neliko neįvertintos. 1977 metais jis kartu su ornitologu Piteriu Skotu (Peter Scott) buvo apdovanotas tarptautiniu Jungtinių Tautų aplinkosaugos medaliu. 1985 metais JAV prezidentas Ronaldas Reiganas jam įteikė prezidentinį taikos medalį.

Žakas Kusto išliko aktyvus laivybos, mokslo populiarinimo ir gamtosaugos srityje beveik iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų. Legendinis „Calypso“ laivas, kuriame buvo nufilmuota daugelis garsiausių Kusto filmų bei televizinių programų, 1996 metais užbaigė savo kelionę, kuomet Singapūro uoste netyčia įsirėžė į baržą ir nuskendo. Žakas Kusto po šio įvykio planavo surinkti pinigus naujam laivui „Calypso II“, tačiau to nespėjo padaryti, kadangi jau sekančiais metais, sulaukęs 87 metų amžiaus, mirė nuo staiga ištikusio infarkto.

Per visą savo ilgą karjerą Žakas Ivas Kusto apkeliavo ir ištyrinėjo daugelį pasaulio jūrų, parašė keletą garsių knygų, sukūrė keletą filmų ir daugiau nei šimtą dokumentinių programų. Net trys jo filmai buvo apdovanoti Oskarais. Žakas Kusto, sukūręs akvalangą, ištobulinęs nardymo įrangą bei daugybę kitų šios srities prietaisų, įnešė didžiulį įnašą į XX amžiaus jūreivystės istoriją. Šio neeiline energija tryškusio ir visa širdimi gamtą mylėjusio mokslo populiarintojo, išradėjo bei keliautojo dėka plačioji visuomenė buvo supažindinta su įstabiu povandeninio jūrų pasaulio gyvenimu ir įspėta dėl grėsmių, kurios gali ištikti žmogui nesirūpinant gamta.

Svarbiausių datų suvestinė:

1910 m. Žakas Ivas Kusto gimė.

1930 m. įstojo į Prancūzijos karo akademiją.

1933 m. baigė akademiją ir buvo priimtas į Prancūzijos karo laivyną.

1936 m. susižavėjęs jūrų pasauliu, pradėjo povandeninius tyrimus ir ėmė tobulinti nardymo įrangą.

1943 m. kartu su inžinieriumi Emiliu Gagnanu išrado akvalangą bei sukūrė savo pirmąjį filmą.

1946 m. pasirodė antrasis Kusto filmas „Sudužę laivai“, kuriame pirmą kartą kino istorijoje buvo panaudotas akvalangas.

1947 m. tapo pasaulio rekordininku, panėręs į 300 pėdų gylį po vandeniu.

1948 m. kartu su mokslininkų ekspedicija tyrinėjo Viduržemio jūroje nuskendusį senovinį Mahdijos laivą.

1950 m. tapo Prancūzijos Okeonografinių kampanijų prezidentu ir įsigijo „Calypso“ laivą.

1953 m. išleido savo pirmąją knygą „Tylusis pasaulis“.

1956 m. pasirodė garsusis Žako Kusto ir Luiso Maleso režisuotas dokumentinis filmas „Tylusis pasaulis“, apdovanotas auksine palmės šakele bei Oskaru.

1957 m. Kusto tapo Monako muziejaus ir Okeonografijos instituto direktoriumi bei pasitraukė iš Prancūzijos karinio jūrų laivyno.

1960 m. suorganizavo sėkmingą informacinę kampaniją, kurios dėka pietrytiniai Prancūzijos pakrantės vandenys nebuvo užteršti radioaktyviomis atliekomis.

1962 – 1964 m. įrengė tris povandenines tyrimų stotis.

1964 m. pasirodė Kusto režisuotas dokumentinis filmas „Pasaulis be Saules“, pelnęs Oskarą.

1968 – 1976 m. buvo transliuojama televizijos laida „Povandeninis Žako Ivo Kusto pasaulis“.

1973 m. įkūrė „Kusto vandenų gyvybės išsaugojimo draugiją“.

1977 m. buvo apdovanotas tarptautiniu Jungtinių Tautų aplinkosaugos medaliu.

1985 m. JAV buvo apdovanotas prezidentinio taikos medaliu.

1997 m. Žakas Ivas Kusto mirė.

Komentarai (0)