Į Uraną – elektrinėmis burėmis (1)
Grupė Suomijos, Prancūzijos ir Italijos mokslininkų pasiūlė tarpplanetinio kosminio aparato, naudojančio elektrinės burės technologiją, koncepciją. Mokslininkų manymu, tokiais kosminiais zondais būtų galima tirti dujinių milžinių atmosferą. Naujoviško kosminio zondo koncepcija pristatyta „arXiv.org“ publikacijoje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pasak „Technology Review“, toks kosminis aparatas būtų sudarytas iš elektrinės burės, saulės baterijų ir korpuso, kuriame būtų įrengti moksliniai prietaisai, ryšio priemonės ir papildomi raketiniai minivarikliai skrydžio trajektorijai koreguoti. Bendroji aparato masė turėtų siekti apie 560 kg, sakoma pranešime.
Zondo naudojama elektrinė burė pareikalaus 540 W elektrinės galios. Ji leis sukurti 0,5 N traukos jėgą ir per vieną sekundę išvystyti apie 1 mm/s pagreitį. Toks zondas, fizikų teigimu, galėtų Uraną pasiekti per 6 metus, be to, jį į kosmosą būtų galima paleisti bet kada, tai yra, nereikėtų laukti patogaus „lango“ Žemės ir Urano padėties prasme.
Didžiausias tokio kosminio aparato trūkumas yra jo vienkartinis naudojimas: dideliu greičiu įskriejęs į Urano atmosferą jis būtų sunaikintas, sakoma pranešime.
Elektrinės burės principas remiasi saulės vėjo varomąja jėga: teigiamą krūvį turintys protonai ir alfa dalelės, „atsispirdamos“ nuo taip pat įkrautos burės paviršiaus, stumtų zondą į priekį. Pati burė būtų metalinis tinklelis arba elektrodų masyvas. Saulės energiją kaupiančios baterijos tiekiama srovė būtų naudojama krūviams atskirti, o elektronai būtų paprasčiausiai išmetami į vakuumą.
Pasak specialistų, elektrinė burė panaši į šviesos burę, tačiau jai reikia mažesnio ploto, taigi, sumažėja ir susidūrimo su asteroidais pavojus.
Elektrinė burė 2006 m. buvo išrasta vieno iš šios kosminio aparato koncepcijos kūrėjų suomių fiziko Pekka Janhuneno. Elektrinė burė iki šiol buvo panaudota tik viename kosminiame aparate – pirmajame Estijos nanopalydove „ESTCube-1“.
Zondo naudojama elektrinė burė pareikalaus 540 W elektrinės galios. Ji leis sukurti 0,5 N traukos jėgą ir per vieną sekundę išvystyti apie 1 mm/s pagreitį. Toks zondas, fizikų teigimu, galėtų Uraną pasiekti per 6 metus, be to, jį į kosmosą būtų galima paleisti bet kada, tai yra, nereikėtų laukti patogaus „lango“ Žemės ir Urano padėties prasme.
Didžiausias tokio kosminio aparato trūkumas yra jo vienkartinis naudojimas: dideliu greičiu įskriejęs į Urano atmosferą jis būtų sunaikintas, sakoma pranešime.
Elektrinės burės principas remiasi saulės vėjo varomąja jėga: teigiamą krūvį turintys protonai ir alfa dalelės, „atsispirdamos“ nuo taip pat įkrautos burės paviršiaus, stumtų zondą į priekį. Pati burė būtų metalinis tinklelis arba elektrodų masyvas. Saulės energiją kaupiančios baterijos tiekiama srovė būtų naudojama krūviams atskirti, o elektronai būtų paprasčiausiai išmetami į vakuumą.
Pasak specialistų, elektrinė burė panaši į šviesos burę, tačiau jai reikia mažesnio ploto, taigi, sumažėja ir susidūrimo su asteroidais pavojus.
Elektrinė burė 2006 m. buvo išrasta vieno iš šios kosminio aparato koncepcijos kūrėjų suomių fiziko Pekka Janhuneno. Elektrinė burė iki šiol buvo panaudota tik viename kosminiame aparate – pirmajame Estijos nanopalydove „ESTCube-1“.
(8)
(0)
(0)