Ledinį skysto azoto pragarą (-196°C) yra ištvėrusios tik dvi gyvūnų rūšys – vandens meškutės ir vienos vaisinių muselių (drozofilų) rūšies lervos. Tiesa, jos skystame azote ištvėrė tik 1 val. O štai šiltų Azijos kraštų dėlė Ozobranchus jantseanus skystame azote, į kurį pamerktos rožės dūžta it krištolinės, lyg niekur nieko išgyveno visą parą – 24 val. Ir tai – toli gražu ne visi šios kirmėlės pademonstruoti išgyvenimo kosminiame speige stebuklai.

Tačiau tai – toli gražu ne visi minėtos dėlės atsparumo šalčiui sugebėjimai. Visos iki vienos -90°C temperatūroje (maždaug tokia vyrauja Antarktidoje, Marse) dėlės išgyveno net 9 mėn. Kitaip tariant, jos lyg niekur pakelia net ir temperatūrą, kurioje Žemėje nėra rodęs joks termometras (naujasis šalčio rekordas (-91,2°C šaltis buvo užfiksuotas ne termometro, o orbitinio palydovo). Ištveria ne valandą, ne parą, o tiek, kiek reikia išnešioti žmogaus kūdikį. Beje, kai kurios (ne visos) dėlės minėtoje temperatūroje išgyveno net 32 mėnesius (2,5 metų).

Dėlės Ozobranchus jantseanus nesunkiai ištveria ir kitus nežmoniškus kankinimus šalčiu. Pavyzdžiui, jos ištveria staigų sušaldymą iki -196°C ir atšildymą kambario temperatūroje – ne vieną bandymą, o 12 bandymų per keletą minučių seriją.

Dar keistesnė aplinkybė yra tokia: juk šios dėlės gyvena platumose, kuriose ypatingų šalčių nebūna – ten temperatūra žiemomis nukrenta ne daugiau kaip keletą laipsnių žemiau nulio. Ir tai tik keletui valandų ar dienai kitai.

Kaip šios dėlės sugeba ištverti kraštutinai žemą temperatūrą, mokslininkai nesupranta ir paaiškinti negali. Mažai tikėtina, kad dėlės taip išgyvena organizmuose kaupdamos cukrus (tokie procesai vyksta kitų didelius šalčius pakeliančių gyvūnų organizmuose). Veikiausiai šis jų sugebėjimas „išryškėjo kaip biologijos mokslui dar nežinomas gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos“.

Komentarai (5)