Tautų maišymosi istorijos genetinis atlasas: Aleksandro Didžiojo armijoje buvo ir lietuvių?  (2)

Imperijų iškilimai ir žlugimai, armijų žygiai, prekybos keliai, prekyba vergais – visi šie procesai paliko įrašus žmonių genuose, tačiau iki šiol šiuos duomenis buvo pernelyg sudėtinga iššifruoti.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tačiau dabar genetikai, taikydami naujus statistinius ir DNR tyrimų metodus, pamėgino atsekti pagrindinius įvykius, lėmusius tautų maišymąsi per pastaruosius 4000 metų, taip suteikdami ir naują informacijos šaltinį istorikams. Apie šimtas genetikų nustatytų pagrindinių įvykių, sukėlusių tautų maišymąsi, turi ir patikimus istorinius paaiškinimus, tačiau daug lieka ir tolesnių tyrimų objektu. Pavyzdžiui, rasta, kad daugelis žmonių iš pietinio Viduržemio jūros regiono ir Artimųjų Rytų savo genome turi Afrikos kilmės genų segmentų, genetikų vertinimu, atsiradusių 650 – 1900 mūsų eros metais. Tai gali atspindėti vergų prekybą, prasidėjusią septintajame amžiuje, ir vergų įsiliejimą į šią populiaciją. Vaikai paveldi vieną chromosomų rinkinį iš kiekvieno iš tėvų, o vėlesnėse kartose šie DNR rinkiniai yra padalinami į vis mažesnius ir mažesnius segmentus. Matuodami vidutinį šių segmentų dydį, mokslininkai gali įvertinti, kiek kartų praėjo nuo to laiko, kai susimaišė pradiniai chromosomų rinkiniai. Įdomu, kad šiame tyrime ir lietuviai užima pakankamai svarbią vietą. Buvo nustatyta, kad Kalaš (Kalash) tauta, gyvenanti Pakistane, turi senovės Europos gyventojų DNR segmentų: gruzinų, lezginų, škotų, velsiečių ir lietuvių kraujo. Statistinė analizė parodė, kad maišymasis įvyko maždaug 990 - 210 metais prieš Kristų, o tikimiausia priežastis galėjo būti Aleksandro Didžiojo armijos žygis į tas žemes, įvykęs 326 metais prieš Kristų. Beje, ši tauta turi legendų, teigiančių, kad jie – Aleksandro Didžiojo kareivių palikuonys. Ar tai reiškia, kad Aleksandro Didžiojo armijoje buvo ir lietuvių?

Nors visi žmonės turi tuos pačius genų rinkinius, jų genomuose dėl mutacijų atsiranda skirtingų DNR grandžių sekų. Šios mutacijos yra perduodamos iš tėvų vaikams ir tampa bendromis tam tikroje populiacijoje. Remdamiesi šiomis besiskiriančiomis sekomis, genetikai gali nustatyti, iš kokių vietovių kilę to asmens protėviai ar kokiai rasei jie priklausė.

Iš visame pasaulyje paimtų genų pavyzdžių tyrėjai nustatė, kad jie gali išskirti maždaug 95 žmonių populiacijas su aiškiai atskiriamais genomais. Į jų tarpą pakliūna ir lietuviškas genomas.

Mokslininkų komanda sukūrė statistinį metodą, kuriuo ypač tiksliai galima nustatyti chromosomų segmentus. Tai suteikė jiems galimybę atlikti ir kitą matavimą – nustatyti datą, kada šis segmentas pakliuvo į genomą. Matavimas remiasi chromosomų segmentų ilgio nustatymu – kuomet tėvai turi labai skirtingus genomus, jų vaikų genuose tėvo ilgi genų segmentai yra atskirti ilgais motinos genų segmentais. Kiekvienoje sekančioje kartoje šie segmentai tampa vis trumpesni, o pagal vidutinį segmentų ilgį genetikai gali paskaičiuoti, prieš kiek kartų įvyko populiacijų susimaišymas.

Vienas iš didžiausių atsektų įvykių buvo mongolų maišymasis su kitomis tautomis, priklausiusiomis Mongolų imperijai – hazarais Afganistane, turkais uigūrais Centrinėje Azijoje. Genų tyrimai parodė, kad tai įvyko prieš 22 kartas, o tai atitinka 14-ojo amžiaus pradžią, Mongolų imperijos klestėjimo laikotarpį.

Kitas didelis įvykis – Amerikos kolonizacija, kuomet majai ėmė maišytis su europiečiais.

Tyrėjai surado ir europiečių pėdsakų Kinijos tautos Tu genome – jie atsirado 11-14 amžiuje, greičiausiai iš keliautojų Šilko taku.

Taip pat šiaurinės Italijos gyventojai turi Artimųjų Rytų DNR intarpų, atsiradusių 776 prieš Kristų – 550 mūsų eros metais, matyt etruskų, kurie, senovės graikų istoriko Herodoto teigimu, emigravo iš Lydijos Turkijoje.

Tiesa, pavyzdžiui,anglų genome nėra ryškių svetimtaučių intarpų – nors žinoma, kad į Britų salas skverbėsi norvegai, saksai, danai, tačiau skirtingų genų sekų ilgio matavimai dar nėra tokie tikslūs, kad būtų galima pastebėti skirtumus tarp genetiškai gana artimų populiacijų, šiuo atveju, šiaurės europiečių.

Tyrimo autoriai teigia, kad be jokios abejonės tų darbas bus ypač naudingas istorikams, tačiau pabrėžia, kad tyrimo metu su istorikais specialiai nebendradarbiavo ir norėjo, kad būtent iš jų gautų DNR tyrimų duomenų būtų galima atsekti istorinius įvykius, o ne atvirkščiai.

Genetinis tautų maišymosi atlasas buvo sudarytas Oksfordo universiteto, Londono universiteto koledžo ir Makso Planko evoliucinės antropologijos instituto mokslininkų, ir paskelbtas žurnale „Science“, o atlasas – ir internete.

Aut. teisės: MokslasPlius
MokslasPlius
(15)
(0)
(8)

Komentarai (2)