Kurie iš visų natūraliųjų Žemės išteklių baigsis pirmieji? Kuo daugiau mes, kaip visuomenė, vartojame, tuo dažniau tenka išgirsti apie gyvybiškai svarbių metalų rūdų ir mineralų išteklių ribotumą, taigi, logiška būtų manyti, kad kažkuri iš mūsų naudojamų medžiagų netrukus baigsis.

Tačiau tai gali būti visai neteisingas požiūris į esamą problemos būseną. Kaip tikina natūraliųjų išteklių ekspertai, dauguma medžiagų, kurios būtinos mūsų šiuolaikiniame pasaulyje apskritai niekada „nesibaigs“. Deja, jų nusakytas ateities scenarijus nėra vien rožėmis klotas, rašo BBC.

Kai kurie iš įrenginių, be kurių neįsivaizduojame patogaus šiuolaikiško gyvenimo – išmanieji įrenginiai, kompiuteriai, medicinos įranga ir kiti – gaminami, naudojant platų spektrą įvairių elementarių medžiagų. Vien išmaniuosiuose telefonuose naudojami 60-64 elementai. „Daugelio tų metalų kiekiai yra mažučiai, jų kiekiai matuojami miligramais ar net mažesniais masės vienetais. Tačiau jie yra be galo svarbūs tų įrenginių funkcijai“, – sakė Vokietijos Augsburgo universiteto chemikas, išteklių strategijos vadovas Arminas Relleris.

Nors didžiąją metalų dalį mūsų įrenginiuose sudaro varis, aliuminis ir geležis, naudojama ir mažiau žinomų, retesnių elementų, priskiriamų „retiesiems žemės metalams“, kuriuos Japonijoje vadina „technologijų sėklomis“.

Ši medžiagų klasė kelia ypatingą susirūpinimą – kol kas nežinoma, kaip be jų gaminti išmaniuosius telefonus, hibridinius automobilius, vėjo turbinas ir daugelį kitų dalykų. Kinija, išgaunanti apie 90 proc. visų pasaulio retųjų žemės metalų, skelbia, kad jau po 15-20 metų šios medžiagos gali baigtis. Yra teigiančių, kad jeigu nesumažės indžio paklausa, šis metalas baigsis jau po 10 metų, platina – po 15 metų, o sidabras – po 20 metų. Žvelgiant toliau į ateitį, sakoma, kad po 80 metų gali baigtis aliuminis.

Kiti tyrimai rodo, kad rodis, auksas, platina ir telūras yra vieni iš rečiausių elementų Žemės plutoje, tačiau be galo svarbūs visuomenei.

Kad ir kaip stulbinančiai atrodytų šie skaičiai, Jeilio miškininkystės ir aplinkosaugos tyrimų mokyklos (JAV) direktorius Thomasas Graedelis tikina, kad tokių laikų galbūt niekada ir nesulauksime. Pasak jo, iki šiol jokie natūralūs ištekliai visiškai nebuvo išeikvoti – ir veikiausiai niekada nebus.

Pasiūla ir paklausa

Teiginys, kad kažkoks išteklius „visiškai baigsis“ šiuo atveju nėra tinkamas. Visų pirma taip yra dėl to, kad moksle neįmanoma patvirtinti neiginio. Mokslininkai niekada negalės užtikrintai pasakyti „pasaulyje sidabro išteklių nebeliko visiškai“ tol, kol nepatikrins kiekvieno požeminio kampelio ir landelės. Bet kur kas praktiškesnė priežastis teigti, kad išteklių niekada nepabaigsime, aprašyta net pačiuose elementariausiuose ekonomikos vadovėliuose: kuo mažiau liks kurio nors ištekliaus, tuo aukštesnė bus jo kaina, o išteklius naudojantys gamintojai taip pat bus priversti kelti savo gaminių kainas. Arba susirasti nors ir prastesnių, tačiau pakenčiamų pakaitalų.

„Keičiantis paklausos ir pasiūlos santykiui, kinta ir kaina, o žmonės prisitaiko keisdami savo poreikius. Tai reiškia, kad niekada negalėsime visko suvartoti iki galo, nes to ištekliaus kaina išaugs tiek, kad jį tiesiog bus liautasi naudoti“, – sakė JAV Geologinės žvalgybos Mineralinių išteklių programos koordinatorius Lawrence'as Meinertas.

Praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje kilo problemų dėl kriolito – mineralo, naudojamo apdorojant aliuminio rūdą. Šio mineralo kasyba buvo nutraukta, nes ištekliai liko tokie menki, jog nepateisino kasybos išlaidų. O žmonija tiesiog rado sintetinį kriolito pakaitalą.

Negalima aiškiai pasakyti, ir kuris iš žemės išteklius rečiausias. Pasak L. Meinerto, vietoje skaičiavimo, kiek vieno ar kito elemento tonų likę Žemėje, turėtume skaičiuoti, kaip paprasta ar sudėtinga tą išteklių išgauti bei kokia to ištekliaus paklausa rinkoje. Kitaip tariant, retumo klausimą reikėtų perkvalifikuoti iš absoliutaus fizinių išteklių kiekio vertinimo į prieinamumo vertinimą, kuriam įtakos turi daug įvairiausių veiksnių.

Pradžiai, kai kurie ištekliai – tokie, kaip indis, naudojamas gaminant kompiuterių ir išmaniųjų telefonų ekranus – yra kitų kasybos operacijų šalutiniai produktai. Beveik visas pasaulio indis gaunamas iš cinko kasyklų. Taigi, jeigu sumažės cinko paklausa (na, tarkime, automobilių gamintojams perėjus nuo plieno prie aliuminio kėbulų), tuomet tai turės įtakos ir indžio gavybai. „Gamta savo išteklius išmėtė taip, kaip jai patiko, nesirūpindama, ar mes turėsime energijos jiems išgauti, ar greta bus vandens šaltinių“, – sakė T. Graedelis.

Kitais atvejais paklausa gali viršyti pasiūlą net ir tais atvejais, kuomet veikia kasyklos, skirtos specialiai to ištekliaus gavybai. Kai kurie ištekliai kartais yra pavadinami vokišku terminu Gewürzmetall – prieskoniniais metalais – nes jie, kaip žiupsnelis cinamono ar šafrano patiekale, sudaro labai nedidelę bendrą gaminio masės dalį, tačiau yra be galo svarbūs funkcijai.

Pavyzdžiui, paladis, mobiliuosiuose telefonuose naudojamas kondensatoriuose, sudaro vos 0,015 proc. šių įrenginių masės. Bet vis vien telefonų pramonėje per metus šio reto metalo sunaudojama apie 15 tonų. O dar žinant, kad paladis naudojamas ir automobilių, ir juvelyrikos, ir odontologijos, ir medicinos, ir elektronikos pramonėje, tikėtina, kad ilgainiui dėl konkurencijos tarp rinkų kaina išaugs, o pasiūla bus mažesnė už paklausą.

Nemenką vaidmenį gali atlikti ir politinis reguliavimas. Dauguma retųjų žemės metalų pasaulio pramonę pasiekia iš Kinijos kasyklų. Prieš keletą metų Kinija nusprendė riboti šių elementų eksportą. Dėl to retųjų žemės metalų – ir produktų, kurių gamyba be jų dabar neįmanoma – išaugo. „Ne dėl to, kad likusioje pasaulio dalyje retųjų žemės metalų nebūtų“, – sakė L. Meinertas. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad JAV teritorijoje yra apie 38 proc. visų pasaulinių retųjų žemės metalų atsargų, tačiau jų rūda kasama tik pietų Kalifornijoje – o ir ši kasykla keletą pastarųjų metų buvo uždaryta dėl konkurencijos su Kinija. „Kasyklos atidarymas trunka ilgai“, – sakė JAV Geologinės žvalgybos atstovas.

Išteklių prieinamumui įtakos turi ne tik politiniai eksporto ribojimai, bet ir vidiniai ar tarptautiniai konfliktai. Pavyzdžiui, neramumai Kongo demokratinėje respublikoje gali turėti įtakos koltano (niobio ir tantalo rūdos) pasaulinei pasiūlai – iš šių metalų taip pat gaminami kondensatoriai.

Nepakeičiamieji

Tai ar jau reikia pradėti nervintis dėl išteklių mažėjimo? Istoriškai argumentas, kad vieno ar kito elemento atsargoms senkant randamos jų alternatyvos, laikėsi gana tvirtai. Deja, šiandieniniame sudėtingame pasaulyje rasti gerų pakaitalų darosi vis sunkiau. Neseniai atlikto tyrimo metu T. Graedelis su kolegomis bandė išsiaiškinti, kokie būtų geriausi pakaitalai 62 metalams. Nustatyta, kad 12 iš šių metalų yra visiškai nepakeičiami pagrindinėse jų naudojimo srityse, o nė vienas iš 62 tirtų metalų neturi pakaitalo, kuriuo tą metalą būtų galima pakeisti visose jo naudojimo srityse. „Beveik visais atvejais iš galimybių sąrašo renkamės patį geriausią variantą, todėl pereinant prie pakaitalų, beveik neabejotinai kentės kokybė ar našumas – kompiuteriai sulėtės, varikliai bus ne tokie efektyvūs“, – sakė mokslininkas.

Per ateinančius metus T. Graedelis tikisi turėti aiškesnį vaizdą, kurių metalų artimiausioje ateityje gali pritrūkti. Tuomet produktų kūrėjai galėtų pradėti ieškoti galimų pakaitalų ir sutelkti savo dėmesį į naujoviškus įrenginius, kurių gamybai reikalingų išteklių šaltiniai būtų patikimesni.

O kaip galėtų prisidėti visuomenė?

Prie pasaulinių retųjų išteklių taupymo galėtų svariai prisidėti ir visuomenė – tereikia ryžtis savo naudotą ir nebereikalingą elektroniką ne mesti į šiukšliadėžes, o atiduoti perdirbimui. Pavyzdžiui, 2009 metais JAV vos ketvirtis visų savo tarnavimo laiką baigusių kompiuterių ir televizorių atsidūrė perdirbimo centruose. O kalbant apie mobiliuosius telefonus, šis skaičius dar liūdnesnis – vos 8 procentai. „Tikrai tragiška, kad tiek daug laiko ir jėgų skiriame aukso, paladžio ir kitų dalykų, naudojamų gaminant elektroniką išgavimui, tačiau kartą panaudoję, nebesirūpiname, kas su tais ištekliais, vis dar esančiais įrenginiuose nutiks vėliau. Perdirbimas išteklių ribotumo klausimo neišspręs, tačiau be jokios abejonės būtų naudingas“, – sakė T. Graedelis.

Jeigu pasaulio visuomenė pradėtų visą elektroniką perdirbinėti visuotinai, šias pastangas suderinus su naujomis efektyvesnio išteklių išgavimo, apdorojimo ir paskirstymo technologijomis, gali būti, kad medžiagų, be kurių neįsivaizduojame savo šiuolaikiško gyvenimo, gali pakakti dar daugeliui kartų. „Bet tokia viltis labiau panaši į svajonę“, – pripažino A. Relleris.

Paklausos ir pasiūlos pusiausvyra turi įtakos visų žmonių gyvenimams, ypač kai ateiname į elektronikos parduotuvę ir pamatome įrenginių kainas. Taigi, nors kol kas nėra medžiagų, kurios būtų tokios retos, jog reikėtų nedelsiant galvoti apie jų pakeitimą, susimąstyti verta – be mūsų pačių pagalbos gali nutikti taip, kad netrukus elektronikos kaina bus tokia, jog ja naudotis išgalės tik išrinktieji.

Komentarai (3)