Mokslininkų grupė mano, kad anksčiau nepaaiškintas Žemės gelmėse rastų izotopų santykis sufleruoja esant medžiagai, kuri egzistavo iki to momento, kai Žemė susidūrė su kitu dangaus kūnu, o tai lėmė Mėnulio atsiradimą.

Jų nuomone, tai gali būti savotišku „aidu“ Senosios Žemės – mūsų gimtosios planetos, kuris egzistavo prieš 4,5 mlrd. metų. Mokslininkų darbas paskelbtas Goldšmito konferencijoje, kuri vyko Sakramente (JAV).

Mokslininkai iš Hardardo universiteto teigia, jog jiems pavyko identifikuoti tam tikrą signalą, kad tik dalis mūsų planetos išsilydė po susidūrimo su milžinišku dangaus kūnu, ir kad mantijoje bent dalinai egzistuoja taip vadinama Senoji Žemė.

Mokslininkai ištyrinėjo inertinių dujų izotopų, gautų iš Žemės mantijos gilumų, santykį su tais rezultatais, kurie gauti, tyrinėjant izotopus arčiau paviršiaus. Jie aptiko, kad „3He“ ir „22Ne“ santykis paviršiuje mažesnis, nei gilesniuose sluoksniuose.

Mokslininkų nuomone, papildomu įrodymu yra 129-Xenon ir 130-Xenon santykio analizė. Žinoma, kad medžiaga, kuri atsirado Žemės paviršiuje kartu su išmesta magma, turi labai žemą šių izotopų santykį, nei ta medžiaga, kuri paprastai yra netoli paviršiaus.

Kadangi 129-Xenon susiformuoja 129-Iodine radioaktyvaus skilimo metu, šie ksenono izotopai nurodo į tai, kad senoji mantija susiformavo per pirmuosius 100 mln. Žemės evoliucijos metų.

Mokslininkai mano, kad ši teorija paaiškina skirtumus tarp inertinių dujų izotopų santykių skirtingose Žemės dalyse.

Komentarai (1)