Žemės tektoninių plokščių greitis padvigubėjo (0)
O dar sako, kad sendami lėtėjame. Remiantis naujausia plokščių judėjimo studija, Žemės tektoninės plokštės dabar juda greičiau, nei kada nors per pastaruosius porą milijardų metų. Bet rezultatai kontroversiški, nes ankstesni tyrimai rodė priešingus rezultatus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jei tai tiesa, rezultatus galėtų paaiškinti kitas nesenas stulbinantis atradimas: kad Žemės mantijoje vandens yra daugiau, nei visuose vandenynuose kartu paėmus.
Plokščių tektoniką valdo okeaninės plutos formavimasis ir irimas. Ten, kur plokštės juda viena nuo kitos, iš mantijos pakyla karšta, lengva magma ir sukietėja. Kur plokštės susiduria, pluta kyla aukštyn ir formuoja kalnus, arba neria žemyn po kita plokšte ir įsiurbiama atgal į mantiją.
Plokščių tektonikai energiją teikia vidinis planetos karštis. Žemei senstant, šis karštis mažėja ir buvo manoma, kad plokščių judėjimas turėtų lėtėti. Pernai Martino Van Kranendonko su kolegomis iš Naujojo Pietų Velso universiteto Sidnėjuje, Australijoje, matavo elementus, tektoninių veiksnių koncentruotus 3200 uolienų iš viso pasaulio ir padarė išvadą, kad plokščių judėjimas 1,2 mlrd metų lėtėjo.
Dabar Kentas Condie'is su kolegomis iš Naujosios Meksikos kalnakasybos ir technologijos instituto Socorro panaudojo kitokį būdą ir padarė išvadą, kad tektoninis aktyvumas stiprėja. Jie tyrė naujų kalnų grandinių susidarymo dėl tarpusavio susidūrimų dažnį. Tada sujungė šiuos matavimus su vulkaninių uolienų magnetiniais duomenimis, kad išsiaiškintų, kokiose platumose uolos susiformavo ir kaip greitai judėjo kontinentai.
Abi technikos parodė plokščių judėjimo greitėjimą. Vidutinis kontinentų susidūrimų dažnis ir vidutinis greitis, kuriuo žemynai keičia platumas, per pastaruosius porą milijardų metų padvigubėjo (Precambrian Research, doi.org/vbv).
„Tikėjomės išsiaiškinti, kad vidutinis greitis, bėgant laikui, mažėjo, tačiau tokio rezultato negavome. Abu greičiai didėjo,“ sako Condie'is. „Tai buvo siurprizas.“
Condie'is mano, kad atradimą galėtų paaiškinti mantijoje esančios milžiniškos vandens atsargos. Kai pluta grimzta atgal į mantiją, žemyn įsiurbiamas ir okeanų vanduo, ir nors didžioji dalis grįžta į paviršių per vulkanų išsiveržimus, per visas eras vandens kiekis mantijoje išaugo.
Dalis šio vandens suformuoja mineralų hidratus, darančius mantiją takesnę, taip paspartinančių uolienų tėkmę, sako Condie'is. Šis efektas pakankamai stiprus, kad atsvertų mantijos stingimą dėl Žemės vidaus aušimo, sako jis.
Peteris Cawoodas iš St Andrews universiteto JK mano, kad naujasis darbas yra įdomus ir provokuojantis. „Bendras plokščių judėjimo greičio padidėjimas atrodo tikras ir tikėtinas,“ sako jis, ir gali būti susijęs su vandens kiekio mantijoje pokyčiais – nors įtikinti skeptikus, kad dabar plokštės juda greičiau, bus nelengva, prideda jis.
Van Kranendonkas nesiruošia pakeisti nuomonės. „Mūsų darbe užfiksuotas plutos atsinaujinimo tempo ir tūrio mažėjimas, trunkantis 1,2 mlrd. metų, o tai remia idėją, kad plokščių tektonika nuo to laiko iš tiesų lėtėjo,“ sako jis.
Jeff Hecht
New Scientist № 2984