Kruvinos tradicijos: avinėlių aukojimo šventė (0)

2014-10-01

Šios savaitės pabaigoje daugumoje musulmoniškų šalių bus švenčiama avinėlių aukojimo šventė. Arabiškai kalbančiose šalyse ji vadinama „Eid al-Adha“, turkiškai - „Kurban Bayram“. Ji švenčiama praėjus 40-čiai dienų po Ramadano pabaigos.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Avinėlio aukojimo šventė, suburianti šeimas, gimines, kaimynus kiek primena krikščioniškąsias Kalėdas. Jų metu daug ir skaniai valgoma, dalijamos dovanos, padedama neturtingiems. Šios šventės ištakos siejasi ir su krikščionims žinoma Abraomo istorija iš Senojo Testamento. Dievas, norėdamas išbandyti Abraomo tikėjimą, liepęs jam paaukoti sūnų Izaoką. Kai Abraomas buvo bežudąs savo sūnų, dievas atsiuntė jam avinėlį ir paprašė paaukoti jį vietoje sūnaus. Svarbiausioji šventės dalis yra ir avinėlio (kartais - ožiuko, jautuko) aukojimas. Pasakojama, kad anksčiau Stambulo krantus skalaujantys Bosforo vandenys nusidažydavo krauju. Dabar didžiuosiuose miestuose avinėliai skerdžiami tam skirtose vietose arba nuosavų namų teritorijoje. Tuo tarpu musulmoniškasis Marokas tebepuoselėja senąsias tradicijas. Avinėliai aukojami čia pat, kur gyvenama – kiemuose, ant namų stogų. Miestų gatvėmis dar ilgai teka kraujo upeliai. Likus savaitei iki šventės, atrodo, kad visa šalis sugužėjo į turgų. Dažniausiai važiuoja visa šeima, bet lemiamas žodis atitenka šeimos vyrui. Šeimai didžiulė negarbė, jeigu „Eid al-Adha“ nepaaukojamas galvijas.

Tinkamo avino pasirinkimas trunka ilgai: žiūrima ar jis sveikas, ar geras kailis, ar ne per daug liesas, ar pernelyg riebus. Tikrinami ragai, dantys.

Aukojimas prasideda iš karto po rytinės maldos – namazo. Avinėlį apsupa visa šeima. Paprastai avinėlį pjauna, aukoja šeimos vyras. Gyvuliukas glostomas, sukalbama malda, ant liežuvio užberiama druskos, neva, taip slopinamas būsimas skausmas. Perpjaunama arterija ir leidžiama, kad kraujas nutekėtų ant žemės. Oda diriama čia pat - pakabinus aviną ant alyvmedžio ar kito medžio.

Pabaigus kruvinuosius darbus visi dabinasi naujais drabužiais. Moterys jau iš anksto pasirūpina nauja džilaba - tradiciniu marokietišku moterų apdaru.

Tądien kepamas avienos šašlykas. Jis čirškinamas gatvėje, ant namų stogų, o kartais net namo viduje - ant aslos. Po gausių vaišių lankomos giminės ir kaimynai, valgomi saldumai, geriama mėtų arbata. Diena, pripildoma daug malonaus šventiško šurmulio. Paaukoto galvijo mėsa dalijamasi su giminėmis, nešama skurdžiau gyvenantiems.

Kitos dienos rytą visą šeima susėda ragauti šios šalies delikateso – ypatingai paruoštos avies galvos. O tiems kas iki paskutinės akimirkos nepasirūpino aukojimui skirtu avinėliu, į pagalbą atskuba didieji prekybos tinklai. Perki skalbimo mašiną arba šaldytuvą ir dovanų gauni gyvą avinėlį. O svarbiausia -išvengi gėdos, kurią galėjai užtraukti visai šeimai, ar giminei.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt