Atsakymų į šiuos klausimus ieško „BBC Horizon“ tyrėjai: profesorė Alice Roberts ir daktaras Michael Mosley, kurie stojo į skirtingas barikadų puses.
Daktaras mano, kad mūsų smegenys, kaip ir mūsų kūnai, yra suformuoti hormonų poveikio dar būnant įsčiose, o tai gali padėti paaiškinti, kodėl vyrai (orientavimosi aplinkoje) ir moterys (empatijos įgūdžių) yra linkę geriau atlikti skirtingas užduotis, nors be abejo, tam labai daug įtakos turi tiesiog sutapimai bei socialinis spaudimas.
Tuo tarpu Alice, teigia, kad šie skirtumai nėra realūs ir apskritai šią teoriją peikia, nes tokios prielaidos gali atgrasyti merginas nuo domėjimosi mokslu.
„Mūsų visuomenėje tik trys iš dešimties geriausiai besimokančių fizikos mokinių yra merginos, o moterų inžinierių yra mažiau nei 7%. Maža to, vyrai vis dar uždirba vidutiniškai beveik 20% daugiau nei jų kolegės“ – komentuoja Alice.
Paskatinti šių skaičių BBC tyrėjai nusprendė išsiaiškinti šių reiškinių priežastį. Tam jie remiasi Kembridžo universiteto profesoriaus Simon Baron-Cohen teorija, kad tarp žmonių egzistuoja du skirtingi „smegenų tipai“. Yra empatiškieji, kurie gerai nusimano kitų žmonių jausmuose, bei sistematiškieji – žmonės, kurie labiau domisi technologijomis, yra linkę analizuoti įvairias sistemas.
Mes visi esame šių dviejų tipų mišinys, tačiau labiau linkę į vieną ar į kitą pusę: vyrai labiau susistemiški, o moterys empatiškesnės (su išimtimis).
Bet ar tai nėra tiesiog socialinio kondicionavimo produktas? Profesorius Baron Cohen nemano, kad skirtingų lygių hormonų poveikis įsčiose gali turėti įtakos smegenims, o vėliau ir elgesiui. Kai kurie iš jo labiausiai intriguojančių atradimų buvo padaryti vykdant mokslinius tyrimus su didele grupe vaikų, kurie buvo stebimi dar nuo buvimo įsčiose.
Maždaug 16-ąją nėštumo savaitę vaikų motinos turėjo amniocentezės testą, kuris apima ir gimdos skysčių tyrimą (jų metu matuojamas testosterono lygis). Šio eksperimento metu buvo nustatyta intriguojanti sąsaja tarp hormonų kiekio ir gimusių vaikų elgesio.
„Kuo aukštesnis testosterono lygis dar negimusio vaiko organizme, tuo lėčiau jis vystėsi socialiai. Pavyzdžiui, tokie vaikai sunkiau užmegzdavo akių kontaktą savo pirmojo gimtadienio metu, – pasakojo profesorius Baron Cohen, – Jie taip pat turėjo skurdesnį žodyną ir pradinėse klasėse rodė mažiau empatijos“.
Kita vertus, aukštesnio testosterono lygio paveikti vaikai demonstravo stiprius erdvinio orientavimosi sugebėjimus. Jie greičiau surasdavo paslėptas figūras.
Dar daugiau įrodymų apie vyrų ir moterų smegenų skirtumus pateikė Nacionalinė mokslo akademija. Specialistai iš Pensilvanijos universiteto nuskaitė 949 8-22 metų amžiaus vyrų bei moterų smegenis ir nustatė keletą stulbinančių skirtumų.
Pasak profesoriaus Ruben Gurr, vyrai tikrai demonstruoja stipresnius ryšius tarp priekinės ir užpakalinės jų smegenų dalies, o tai rodo, kad „jie gali geriau susieti tai, ką mato su tuo, ką daro. Be šios savybės neišsiversite, jeigu esate medžiotojas“. Kita vertus, moterys tarp abiejų smegenų pusrutulių turi kiekybiškai daugiau sąsajų.
Kitas, šiame tyrime dalyvaujantis mokslininkas – Ragini Verman teigia: „Moterų smegenys užmezga ryšius tarp skirtingų jų regionų, todėl jos geba geriau susidoroti su įvairiausiomis užduotimis, tame tarpe ir emocinėmis“.
Kaip Alice greitai atkreipė dėmesį, šios išvados mokslo pasaulyje susilaukė daug kritikos. Ir net jeigu tiesa, kad mūsų smegenys mąsto skirtingai, tai dar neįrodo, kad dėl to kalta prigimtis. Žmogaus smegenys yra labai lanksčios, ypač paauglystės laikotarpiu, ir bet kokie skirtumai gali būti susiformavę tiesiog dėl visuomenėje vyraujančių stereotipų.
Šio tipo programose yra atlikta ir daugiau išsamių tyrimų, kurie gali būti naudojami grindžiant pastarąją nuomonę. Tačiau kas labiausiai nustebino abu BBC mokslininkus, tai – tyrimų trūkumas, atsižvelgiant į lyčių skirtumus, tokiose srityse, kaip skausmas.
Yra žinoma, kad moterys patiria daugiau lėtinio skausmo, negu vyrai. Mes taip pat žinome, kad vyrai geriau reaguoja į kai kuriuos skausmą malšinančius vaistus (pavyzdžiui, paracetamolį), o moterys lengviau pasisavina opioidus.
Profesorius Jeff Mogil iš McGill universiteto Monrealyje (Kanada) mano, kad taip yra todėl, kad vyrai ir moterys skirtingai apdoroja skausmą.
„Į tai atsižvelgti yra būtina kuriant naujus vaistus. Iki šiol dauguma fundamentalių mokslinių tyrimų buvo atlikta tik su vyriškos lyties gyvūnais, tačiau ateityje nauji vaistai turėtų būti kuriami tiek vyrams, tiek moterims atskirai“, – aiškina jis.
Taigi, galbūt greitai turėsime skausmą malšinančių rožinių tablečių mergaitėms ir mėlynų berniukams?