Didžiausias eksperimentas žmonijos istorijoje, kurio baigties su nerimu laukė visas pasaulis. Vieni tikėdami, kad būtent jis taps mūsų planetos apokalipsės priežastimi, kiti – vildamiesi, jog tai pagaliau atskleis Visatos susikūrimo paslaptis. Vis dėlto, mažai grupelei žmonių šis vienas vienintelis įvykis reiškė kur kas daugiau – nuo šio eksperimento priklausė jų visas gyvenimas.

Marco Levinsono dokumentiniame filme „Dalelių karštinė“ pasakojama apie tai, kaip Europos branduolinių tyrimų centro (CERN) Ženevoje mokslininkai, pasitelkę didžiausią žmogaus sukurtą mašiną – Didįjį hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą (LHC) siekia atkurti sąlygas, egzistavusias vos kelios akimirkos po Didžiojo sprogimo ir atrasti trūkstamą Visatos modelio detalę – Higso bozoną, kuri padėtų galutinai suprasti mus supantį pasaulį.

Prie „dieviškosios“ dalelės paieškų prisidėjo net 10 tūkst. mokslininkų iš viso pasaulio. Visi jie įvairiausių specialybių atstovai, tačiau didžiausia atsakomybė projekto metu teko fizikos teoretikams bei eksperimentatoriams, kurie rūpinosi tiek hipotetiniais bandymo aspektais, tiek techniniu Dalelių greitintuvo paruošimu.

Tačiau, jei tikitės, kad šie žmonės yra savyje užsidarę ir paprastiems mirtingiesiems suvokiamo sakinio neišlemenantys nuobodos, labai klystate! Prie šio, vieno svarbiausių šiuolaikinio mokslo įvykio sukūrimo prisidėjo tik jokių kompleksų ar apribojimų nejaučiantys, bet savo darbą karštai įsimylėję mokslininkai, kurie daugeliui sudėtingu procesu atrodantį dalelių susidūrimo procesą sugeba perteikti visiems suprantama kalba.

Vis dėlto, 4 metus CERN komandą filmavusiam režisieriui teko užfiksuoti ne tik entuziazmo bei pozityvių emocijų kupiną šio eksperimento pusę. Itin dramatiškas momentas įvyko dar 2008 metais, kai Didysis dalelių greitintuvas sugedo. Ši avarija kainavo ne tik didžiulį darbuotojų nusivylimą, tačiau ir eksperimento atidėjimą vieneriems metams.

Ką jau kalbėti apie įtampą bei nerimą, kurį pagrindiniai filmo herojai patyrė antrojo bandymo, paleisti priešingomis kryptimis skriejančias daleles 27 kilometrų ilgio tuneliu, metu (2012 metais). Tačiau šį kartą, ekrane užsidega žalia šviesa. „Mes jį turime!“, – aidi džiaugsmo kupini šūksniai. Šios dienos kai kurie fizikai laukė visą savo gyvenimą. Ašarų nesutramdė ir pats Piteris Higsas, kuris pirmasis iškėlė „dieviškosios“ dalelės egzistavimo hipotezę dar 1964 metais.

Galbūt meistriškai perteikta reikšmingo mokslo įvykio emocija, o gal ambicingų, tačiau charizma tiesiog trykštančių mokslininkų nuoširdus bendradarbiavimas lėmė, kad režisieriaus Marco Levinsono filmui pavyko užkariauti publikos simpatijas visame pasaulyje.

Išties, „Dalelių karštinė“ puikiai perteikia ne tik Higso bozono dalelės atradimo reikšmę pasauliui, tačiau ir visiškai nešlifuotą CERN mokslo virtuvės darbo specifiką. Neabejojame, kad jos subtilybės nustebins tiek „dieviškosios“ dalelės atradimo istoriją gerai išmanančius fizikos mėgėjus, tiek avantiūristus, kurie šį filmą pasiryš žiūrėti tarsi staigmeną.

„Dalelių karštinė“ filmo seansas šiandien (11.24) 21 val. kino centre „Skalvija“.

Komentarai (2)