Herpesą galima pavadinti naujojo amžiaus liga: maždaug devyniasdešimt procentų Europos ir Amerikos gyventojų infekuoti bent jau viena iš šio viruso žinomų rūšių. Paprastas herpesas – dažnai sutinkamas ir neretai recidyvuojantis virusinės kilmės susirgimas.

Atliekant mikroskopinius tyrimus, dažniausiai aptinkami du viruso tipai. Paprasto herpeso 1 tipo virusas (HSV 1) paprastai sukelia odos ir viršutinės kūno dalies iki juosmens gleivių pažeidimą (veido arba lūpų herpesas). Mes jį paprastai vadiname peršalimu.

2-ojo tipo virusas (HSV 2) pažeidžia apatinės kūno dalies viršutinius sluoksnius, dažniausiai – lytinius organus (Tačiau statistiškai penkiolika procentų lytinių organų pažeidimų sukelia 1-ojo tipo virusas, ko priežastimi gali būti oraliniai – genitaliniai kontaktai). Iš viso išskirti devyni herpeso tipai.

Virusas į žmogaus organizmą patenka vaikystėje, amžiaus tarpsnyje tarp ketverių mėnesių ir penkerių metų bet kuriuo keliu. Reti užsikrėtimo šiuo virusu atvejai pasitaiko suaugusiems – per pažeistus odos paviršiaus sluoksnius arba lytiniu keliu. Infekcijos šaltinis – žmogus su išreikšta simptomatika, rečiau – besimptominis viruso nešiotojas. Liga gali sukelti stiprų dantenų, gleivių ar odos uždegimą bei pasireikšti pakilusia temperatūra.

Vieną kartą patekęs į organizmą, virusas jame pasilieka visą gyvenimą. Nusilpus imunitetui jis atsibunda ir gali sukelti stiprius gleivinių ir odos uždegimus. Herpeso simptomai palyginus lengvi ir praeina per 7-20 dienų. Tačiau nepalankiose sąlygose liga gali sukelti rimtas komplikacijas. Apimdamas visą organizmą, virusas pažeidžia nervų sistemą, smegenų žievę ir kitus gyvybiškai svarbius organus.

Liga prasideda odos niežuliu ir paraudimu, vėliau ant jos atsiranda grupelės smulkių pūslelių. Seilėjantis jos tampa pūslėmis, kurios trūksta, susiformuoja piktžaizdės su peršviečiamu arba gelsvu paviršiumi.

Apie paprastojo herpeso gydymą dar prieš keletą metų medicininiuose aukštųjų mokyklų vadovėliuose buvo rašoma: specifinio gydymo nėra. Skirdami priešuždegiminius tepalus tepti odai ir vitamino B12 arba hemoglobino injekcijas gydytojai praktiškai palikdavo ligą savaiminei eigai, tikėdamiesi, kad pirmieji herpeso simptomai išnyks patys savaime. Žinoma, jie negalėjo numatyti eilinio recidyvo arba rimtos komplikacijos.

Nuo to laiko mokslas neišrado jokių šio bjauraus viruso gydymo būdų. Tačiau buvo sukurtos metodikos, sumažinančios neigiamą viruso poveikį organizmui. Antivirusiniai naujosios kartos preparatai (acikloviras, valacikloviras) leidžia sumažinti simptomų intensyvumą ir sutrumpinti susirgimo laiką.

„Pirmoji pagalba, pasireiškus herpes virusui – vietiškai naudojami tepalai su acikloviru, pancikloviru, kurie stabdo viruso plitimą ir lengvina ligos eigą. Žmonėms, kurie nori natūralių gydymo priemonių, rekomenduojama naudoti arbatmedžio aliejų, pasižymintį dezinfekuojamu ir gydomuoju poveikiu arba silicio gelį.

Susiformavus šašui gydymą rekomenduojama tęsti naudojant cinko oksido tepaliuką, kuris ji suminkština ir nudžiovina“, patarė „Eurovaistinės“ vaistininkė Asta Baltrušaitytė.

Naująsias herpeso gydymo metodikas papildo dietoterapija. Mokslininkai išsiaiškino, kad žmonės, kenčiantys nuo virusinių susirgimų, gali pasiekti būklės pagerėjimo maistui naudodami produktus, kuriuose yra gausu lizino amino rūgščių ir mažai arginino amino rūgščių.

Toks jų santykis aptiktas vištienos, jautienos, avienos produktuose, žuvyje, pieno produktuose, ypač jogurte ir sūriuose, pupose ir beveik visose daržovėse bei vaisiuose, tik ne riešutuose. Sergantiesiems herpesu nerekomenduojama valgyti produktų, kuriuose yra želatinos, miltų, sojos, o taip pat šokolado, žemės riešutų, kokoso, avižų ir kitų javų.

Komentarai (0)