George Monbiot – britų rašytojas, tačiau savo šalyje jis labiau garsėja ne knygomis, o politiniu ir aplinkosauginiu aktyvizmu. „Aš myliu banginių išmatas“, - kartą parašė jis ir susilaukė milžiniško dėmesio. Dalis mokslininkų tik juokėsi dėl kilusio šurmulio, nes jie žino, kad banginių išmatų įtaka pasauliui ir klimatui gali būti milžiniška.

Jau girdžiu jus burbant, kad jau visai jam pasisuko. Galbūt, bet neskubėkite teisti. Suprantu, kad iš pradžių gali būti sunku suprasti, kodėl jums turėtų rūpėti banginių išmatos ir kaip banginiai gali veikti jūsų gyvenimą, bet, patikėkite, jie išties veikia. Tikiuosi, kad baigę skaityti šį tekstą jūs taip pat žavėsitės banginių fekalijomis, kaip ir aš. Ar galėtų būti didesnė paskata skaityti toliau?

Užbėgant už akių, svarbu pasakyti, kad svarbios mums turi būti ne tik banginių išmatos. Tai tik vienas didžiulės, nuostabiai ir nepakartojamai sustyguotos sistemos komponentas. Ta sistema – visa planeta ir viskas, kas čia nutinka, nevyksta izoliuotai ir nuo nieko nepriklausant.

Ekosistemos

Kadaise rašėme apie Gajos teoriją. Prieš penkis dešimtmečius iškelta idėja, kad Žemė, kaip planeta, yra vienas didelis gyvas organizmas. Savotiškas superorganizmas, kurio tikslas yra išgyventi, prisitaikyti ir netgi tam tikra prasme daugintis. Planeta (arba Gamta) neva turi savotišką „protą“, kuris per daug metų visus Žemės procesus sustygavo taip, kad būtų kuo didesnė biologinė įvairovė. Šią tvarką gerokai sugriovė žmogus – sąlyginai jaunas planetos gyventojas, kuris greit užkariavo pasaulį, o gamtą išmoko naudoti į nieką neatsižvelgdamas. Žmogus dar neišmoko, kaip kiti planetos organizmai, sugyventi su aplinka darniai. Galbūt dar išmoks?

Jeigu tikėtume Gajos teorija, žmogų gamta turėjo sukurti ne šiaip sau (arba esame visiškas atsitiktinumas – yra ir tokių teorijų). Kokį tikslą galėjo turėti Žemė, leisdama įsigalėti žmogui? Gajos teorijos šalininkai sako, kad žmogaus tikslas – dauginti gyvybę už Žemės ribų. Natūralu, kad planeta negali pasidauginti, bet ji gali sukurti protingą būtybę, kuri toliau plės gyvybę kosmose, perneš į kitas planetas ir t.t. Žmogus veržiasi į kosmosą ir galvoja, kad į priekį jį stumia jis pats, smalsumas ir t.t., o iš tikro jis tedirba superorganizmo jam pavestą darbą? Kaip ir besituštinantis banginis?

Šiam kartui Gajos teoriją galime palikti ramybėje. Teksto tikslas nėra ją įrodyti ir paneigti. Didelė dalis mokslininkų jos nelaiko pernelyg rimta, nelaikykime ir mes, bet teorijos kūrėjų idėjos, kad viskas pasaulyje smarkiai susiję ir niekas nevyksta be reikalo, panašu, kad yra visiška teisybė.

Dar XX a. viduryje ekologijos moksle vyravo nuostata, kad gyvosios gamtos bendrijų būklę lemia abiotiniai faktoriai, t.y. klimato būklė, geologinė sandara, maisto medžiagų kiekis ir pan. Tačiau panašu, kad tokia nuomonė galėjo susiformuoti dėl dar tuo metu gana ribotų (lyginant su šiandiena) mokslinių žinių, apsiribodavusių vietinių bendrijų tyrimu. Taip pat tokią nuomonę formavo tai, kad moderniais metodais buvo tiriamos jau iš esmės žmogaus veiklos pažeistos gyvūnų ir augalų bendrijos. Kitaip sakant, pasaulis jau tuomet seniai buvo nebe savo natūralioje būklėje, o tokioje, į kurią jį pastatėme mes - žmonės.

Šiandien jau kiekvienam biologijos mokiniui žinoma, kad tie gamtiniai ryšiai yra simbiotiniai, t. y. vienas su kitu labai smarkiai susiję. Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kad viskas iš tiesų taip smarkiai susiję, kad net banginių išmatos gali lemti vandenynų būklę, jų pačių gyvybingumą ir netgi atmosferos sudėtį. Bet apie viską iš pradžių.

Stambiųjų gyvūnų nauda

Ekosistemos, kurios išsaugojo stambius grobuonis ir žolėdžius elgiasi visiškai kitaip, nei tos, kurios jų neteko. Stambūs grobuonys gali labai smarkiai paveikti stambių žolėdžių populiaciją ir elgesį. Nuo to priklauso, kaip gyvuos juos supantys augalai, o šie savo ruožtu veikia įvairius procesus: dirvos eroziją, vandens apytakos rato judėjimą, upių ir ežerų būklę. Dar toliau tai lemia maistinių medžiagų kiekį ekosistemoje, nuo kurios priklauso smulkių gyvūnų, vabzdžių, paukščių būklė ir t.t. Šie ryšiai tokie aktyvūs ir veikia šimtais nematomų būdų, kad tai keičia netgi žemės išvaizdą, reljefą, atmosferos sudėtį ir t.t. Ir viskas dėl gyvūnų. Jų santykių vienų su kitais. Šiandien pripažįstama, kad gyvosios gamtos saitai, ekosistemos yra tūkstančius kartų įtakingesnės visai planetai nei buvo manoma prie gerą pusšimtį metų.

Sveika mitybos grandinė formuojasi nuo viršaus į apačią: nuo plėšrūnų žemyn. Išnykus plėšrūnams, išsibalansuoja ir visa grandinė. Tai svarbu žinoti ir atsiminti, nes išnykus kam nors iš mitybos grandinės apačios visa grandinė nesugrius, bet tai gali nutikti jeigu viskas bus atvirkščiai. Mokslininkai tai sužinojo, kuomet stambūs plėšrūnai buvo vėl reintrodukuoti ten, kur buvo išnykę. Per trumpą laiką mitybos grandinė smarkiai pasikeisdavo ir po ilgesnio stebėjimo buvo konstatuojama, kad ekosistema tapo sveikesnė. Todėl ir dedamos milžiniškos pastangos veisti nykstančius plėšrūnus. Vyksta tai ir Lietuvoje: į miškus vėl paleidžiamos lūšys, didieji apuokai. Nuolat vyksta diskusijos dėl vilkų vietos po Saule – neva be jų visiems bus tik geriau.

Šioje vietoje dar galima pridurti, kad vilkai, lokiai, lūšys ir pan. prieš žmogaus įsigalėjimo erą nebuvo mitybos grandinės viršuje. Buvo ir stambesnių: kardadančiai tigrai, milžiniški liūtai, plėšrios didžiulės kengūros, plokščiasnukiai lokiai (iki 5 m aukščio stovintis ant galinių kojų) ir t.t. Daugelis jų išnyko po ledynmečio. Manoma, kad prie jų išnykimo smarkiai prisidėjo žmonės: išmedžiojo, nes dėl stambaus dydžio jie prie kintančio klimato taikėsi lėtai. Galbūt ir būtų prisitaikę, bet šanso mes jiems nepalikome.

Prieš žmonėms užimant Australijos žemyną, ten taip pat gyveno daug masyvių gyvūnų: kiaulės dydžio skruzdėdų, į vombatus panašių tik didesnių plėšrūnų, kurie svėrė iki 2 tonų, arklio dydžio tapyrų, virš 3 metrų ūgio kengūrų (netgi plėšrūnių!) ir t.t. Jų išnykimas sutampa su žmonių atėjimu. Vėliau sekė drėgnųjų atogrąžų miškų nykimas. Iki tol jie dengė didžiąją žemyno dalį, bet juos pakeitė žolė, skurdūs medžiai ir krūmai.

Vienas tyrimas rodo, kad didžiųjų gyvūnų išnaikinimas lėmė atogrąžų miškų išnykimą. Lapai, medžiai ir šakos, kurios iki tol buvo suvalgomos dabar krito ant žemės ir kaupėsi. Ilgainiui jos tapo puikiu kuru miškų gaisrams, kurie nuniokojo visą žemyną ir galiausiai jį paliko dykuma.

Kitaip tariant, mūsų pasaulis yra kur kas sudėtingesnis nei mes manėme ir tai tik pradžia į pilną supratimą, kaip iš tiesų veikia gyvoji gamta, kokie ryšiai sieja vienas rūšis su kitomis ir kaip nuvilnija viskas per viską, kai kažkas išnyksta ar atsiranda.

Taigi, žmonės, išnaikinę megafauną, smarkiai ir neatpažįstamai pakeitėme ekosistemas, daug jų sunaikinome net to nenorėdami ir nežinodami. Ką jau dėl to be padarysi, kas buvo tas buvo – sakote? Tiesa, tikrai nieko nebe pakeisim. Galiausiai gamta kažkaip prisitaikė gyvavo toliau, tačiau žmonių skaičiui vis didėjant, technologijoms gerėjant ir galiausiai vartojimo amžiui atėjus – pasaulis pasikeitė dar labiau ir nebe atpažįstamai.

Gilindami mokslo žinias ir sužinodami šiuos dalykus galime daryti išvadas apie mus supantį pasaulį, koreguoti savo elgesį ir padėti aplinkai ir tuo pačiu sau. Šioje vietoje pagaliau atsiranda ir banginių išmatų reikalas.

Banginių išmatos

XX a. 8 deš. buvo manoma, kad mažėjant didžiųjų banginių skaičiui, krilių, jų pagrindinio maisto šaltinio, populiacija smarkiai išaugtų, tačiau nutiko priešingai: banginių nuolat mažėjo, o kartu mažėjo ir krilių. Galiausiai buvo išsiaiškinta, kad banginiai patys palaiko savo pagrindinio maisto šaltinių gyvybingumą.

Banginiai minta giliai po vandeniu, kur gyvena kriliai, tačiau jie ten negali tuštintis. Dėl fiziologijos, jie gali tai padaryti tik įkvėpdami oro, būdami vandens paviršiuje. Kitais žodžiais sakant, iš gilių vandenų, kur per tamsu, kad vyktų fotosintezė, jie perkelia maistines medžiagas į paviršių, kur augalai gali augti.

Pietiniams vandenynams labai svarbi yra geležis. Be jos negali augti ir daugintis fitoplanktonas (tik nemaišykite su zooplanktonu. Fitoplanktonas yra augalai, o zooplanktonas – gyvūnai. Tekste kalbant apie planktoną, visur turimas omenyje fitoplanktonas) – o šis yra pačioje žemiausioje mitybos grandinės padaloje. Fitoplanktono svarba vandenynams ir klimatui yra milžiniška. Galima drąsiai sakyti, kad be jo didelė dalis vandenyno gyvūnijos išnyktų, o klimatas sušiltų taip greitai, kad laiko jokiems taršos mažinimams nebeliktų.

Taigi, koks pagrindinis geležies šaltinis šiuose vandenyse? Teisingai – banginių išmatos. Banginiai besituštindami patręšia planktono plantacijas, o nuo jų smarkiai priklauso aukščiau už juos esantys kriliai ir žuvys.

Prieš keletą metų tai buvo tik teorija, tačiau šiandien ji jau paremta eksperimentais ir stebėjimais: Tasmanijos universiteto mokslininkai rinko iš vandenyno pigmėjinių mėlynųjų banginių išmatas ir laboratorijoje augino planktoną vandenyje, kuriame buvo įvairios šios „trąšos“ dozės. Išvados: kuo didesnė geležies koncentracija, tuo geriau auga planktonas.

Naujausi tyrimai rodo, kad prie šio, savotiškos maistinių medžiagų pompos efekto prisideda ir ruoniai. Ilgai banginių ir ruonių skaičius nuolat mažėjo, todėl vandenynuose mažėjo ir planktono. Dar tebesiginčijama, kas labiausiai lėmė planktono mažėjimą. Greičiausiai tai ištisa aibė veiksnių, pats svarbiausias dėmuo galėtų būti klimato šiltėjimas, bet geležies kiekio sumažėjimas be abejonės prisidėjo. Užfiksuota, kad vietose, kur banginiai ir ruoniai beveik išnyko, planktono populiacija mažėjo greičiau nei kitur. Žvejų argumentai, kad išmedžiojus ruonius – jų pagrindinius konkurentus dėl laimikio – žuvų kiekis tinkluose padidės - subliuško.

Kai planktonas miršta, jis grimzta gilyn ir su savimi nuskandina visą savyje sukauptą anglį, kurią paima iš atmosferos. O juk būtent planktonas ir yra tikrieji planetos plaučiai, ne miškai.

Dabar beveik neįmanoma tiksliai nustatyti skaičių, bet spėjama, kad kai banginių populiacija buvo gausi, tai žymiai veikė anglies dvideginio pašalinimą iš planetos atmosferos. Šiandien tai kaip niekada aktualu. Dalis mokslininkų jau kalba apie savotišką geoinžinerijos formą gausinant banginių populiacijas.

Žinios suteikia galimybes kitaip spręsti visuotinio atšilimo problemą. Galų gale tai dar vienas įrodymas, kokiame sudėtingame pasaulyje mes gyvename ir kokia jautri iš tiesų yra planeta. Pasakymai, kad „viena šiukšlė nepakenks“ ar „kam man rūšiuoti, jeigu kiti tai daro“ visiškai klaidingi.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Grynas.lt

Autoriai: Paulius Paulaitis

Komentarai (0)