Stiprūs ir mokantys „susitvarkyti patys“, bet labai jautrūs finansinėms krizėms, pasikeitimams darbe. Kartais neatlaikantys visuomenės spaudimo būti sėkmingais didelių verslų, namų savininkais, studentais, specialistais. Besimokantys kalbėtis apie išsiskyrimus, ligas, netektis, neapibrėžtumo jausmą ir paprašyti pagalbos. Tokias lietuvių portreto detales, kalbėdami su dešimtimis krizių ištiktų žmonių, dėlioja sostinėje įsikūrusio nemokamą pagalbą teikiančio Krizių įveikimo centro psichologai.

Vyras apie išsiskyrimą pranešė trumpąja žinute

„Vyro gimtadienio vakarą, grįžusi po darbo namo, neradau jo. Tą akimirką nerimo nejaučiau, pamaniau, galbūt užtruko darbe arba susitiko su draugais. Tačiau po valandos gavau iš jo žinutę, jog namo niekad nebegrįš, kad sudėčiau visus jo daiktus, kuriuos rytoj pasiims jo draugas. Vyras, kuris tuo metu buvo mano gyvenimo tikslas ir šviesa, išėjo gyventi su kita moterimi“, – savo gyvenimo krizę prisiminė jauna moteris, po netikėto vyro sprendimo įkritusi į juodas mintis.

Nesinorėjo eiti į darbą, kas rytą keltis iš lovos darėsi nepakeliamai sunku, kasdien kaip į batą patekęs akmenukas graužė nusiminimas, vienatvės baimė, nusivylimas savimi, jausmas, kad joks kitas vyras niekada nekreips dėmesio į tokią nevykėlę. Apniko mintys apie tai, kad gyventi nebeverta. Moteris suprato, kad reikėtų kreiptis pagalbos į draugus, bet, žiūrėdama į jų gražias šeimas, nenorėjo trukdyti su savo sunkumais, jautė, kad jie gali nesuprasti. Priimti sprendimą padėjo mama, švelniai paraginusi kreiptis į psichologus.

Praverti daugiaaukščių pašonėje įsikūrusio darželį primenančio Krizių įveikimo centro mūrinuko duris Šnipiškėse ir asketiškame kabinete išlieti širdį psichologui vyro palikta moteris pasiryžo jau kitą dieną. Prireikė kelių susitikimų, kol pasijuto laisvesnė nuo dusinančių jausmų.

„Supratau, kad vyras savo gimtadienio proga dovaną padarė ir man, nes paskatino atsigręžti į savo pačios nepasitenkinimą šiuose ir kituose santykiuose. Iš lėto išmokau išsakyti tai, kas man nepatinka, ir ieškoti kompromisų.

Man 35-eri, tačiau jaučiu, kad gyvenimo vadžios tik dabar atsidūrė mano rankose“, – pasakojo moteris.

Bandę žudytis buvo įsitikinę – privalo susitvarkyti patys

Lietuviai jau įprato prie „greitosios pagalbos“ – skambučio ar laiško emocinės paramos tarnyboms. Vis dėlto kartais, ištikus rimtų gyvenimo pokyčių, staigiai krizei, trumpalaikio pokalbio neužtenka.

„Žmogui išdrįsti ateiti, bendrauti gali būti tarsi gyvenimo repeticija, kontaktas akis į akį – jau gydomasis. Telefoninis skambutis, laiškas, mano akimis, duoda didelę naudą, bet terapija vyksta lėčiau. Juk ar tuoktumėtės su vyru, jei trejus metus bendravote su juo tik telefonu?“ – pastebėjo Krizių įveikimo centro psichologas, savanoris Erikas Siudikas.

„Krizinėje situacijoje vieno pokalbio nepakanka, mes orientuojamės į tęstinį procesą, norime ne tik pakalbėti, bet ir pamatyti, kaip žmogui toliau sekasi įveikti krizę. Pradžia gali būti telefonu ar laišku, bet kalbant gyvai pokyčiai kitokie. Ryšiui reikia laiko“, – pridėjo centro programų vadovė, klinikinė psichologė Jolanta Latakienė.

Kiekvienas įvykis skirtingai veikia įvairius žmones, bet lietuviams dar gana įprasta mėginti susitvarkyti patiems, pasislėpti nuo pasaulio ir laižytis sielos žaizdas. Ne visi atpažįsta momentus, kai vien savų pastangų neužtenka, nes stresas, nerimas, besisukančios mintys neleidžia atsikvėpti, sunku miegoti, susikaupti darbe.

Universalaus daviklio, parodančio, kad krizę išgyvenantis žmogus tuoj perdegs, nėra, bet stebėti savo jausmus reikėtų. Psichologai sutartinai tvirtina, kad nebūna „didesnių“ ar „mažesnių“ krizių, nes žmonės į gyvenimo pokyčius, netektis reaguoja skirtingai. „Būna, miršta šeimos narys, prarandamas turtas – vieni verkia, kiti kalbasi, treti užsidaro. Kartais šeimose kyla konfliktų, kad kažkas reaguoja ne taip, yra per liūdnas, atsiribojęs ar per kalbus. Nėra teisingo reagavimo, mes tai darome savaip, skirtingai“, – sakė psichologė J. Latakienė.

Savo sielų „remontą“ lietuviai dar bijo atlikti poliklinikose, nenori turėti įrašų apie vizitus pas psichologus ligos istorijose. Krizių įveikimo centre jie išlaiko anonimiškumą, be to, išvengia rizikingo laukimo eilėje – pagalbą gali gauti iškart.

„Amerikoje, jei vyras susipyko su žmona, jis paskambina ir po dviejų valandų susitinka su psichologu. Pas mus žmonės taip drąsiai nesikreipia. Žmogus yra individas, kuris bailiai priima naujoves, jam reikia paspirties. Nors pastaraisiais metais žmonės pajunta, kad psichologija, psichoterapija yra pagalba sielai, mažiau galvoja, kad juos stigmatizuos, juoksis. Jei lūžo koja, skubame į polikliniką ir negalvojame, kad iš mūsų juoksis“, – drąsiau ieškoti pagalbos, kai jos reikia, siūlė E. Siudikas.

Mūsų visuomenėje dar įprasta visus sunkumus spręsti patiems, todėl ir abiejų psichologų klientai dažnai kuklinasi: galbūt kiti, kurie pas jus ateina, sunkumų turi daugiau, gal man užteks ir vieno susitikimo.

„Prisimenu, studijuodami psichologiją Vilniaus universitete atlikome bandžiusių nusižudyti žmonių tyrimą, vienas iš dalykų, kuris trukdė jiems kreiptis bet kokios, artimųjų ar psichologo, pagalbos, buvo įsitikinimai, kad turiu susitvarkyti pats, užkrauti savo problemas kitiems būtų didelė gėda ir silpnybė.

Ne visus sunkumus galima įveikti vienam, kartais jie kaupiasi arba staigūs pokyčiai išmuša iš vėžių. Noras viską tvirtai spręsti vienam tik blogina žmonių sveikatą ir savijautą“, – pavyzdžius iš savo praktikos prisiminė psichologė J. Latakienė.

Laimingas, bet neturi automobilio, namo ir sėkmingo žmogaus statuso

Paprastai septynerius metus veikiančio centro duris dažniau praveria moterys, didelė dalis jų krizes patiria iširus santykiams. „Įsivaizduokite, skiriasi pora, moteris ateina su ašaromis pas draugę, ji sako, viskas bus gerai, išsiskirsi, rasi kitą, geresnį. Nors tai ir atrodo palaikymas, žmogus jį jaučia, bet nejaučia supratimo“, – vieną klasikinių ne itin veiksmingo artimųjų elgesio krizės metu pavyzdžių pateikė psichologas E. Siudikas.

Dirbdamas tiek su vyrais, tiek su moterimis jis netruko išsiaiškinti, kad vyrai sunkiau savo aplinkoje randa žmonių, kuriems galėtų atsiverti. Jie gerokai jautriau reaguoja į finansinės padėties pasikeitimus, kenčia nuo spaudimo būti sėkmingi.

„Lietuviai išskirtinai jautriai reaguoja į finansinę savo padėtį. Atrodo, viskas gerai namuose, sutaria su žmona, vaikai sveiki ir laimingi, turi darbą, uždirba, bet negali nusipirkti naujos mašinos, namo. Visuomenė primeta modelį, kad būti turtingam yra gerai, keliauti nuostabu, o visa kita nuobodu. Žmogus, prisiklausęs tokių pasakymų, prisižiūrėjęs gyvenimo būdo laidų, bando sau primesti tokį pat gyvenimo šabloną, kurio negali realizuoti, tada kyla nerimas, jis jaučiasi blogai.

Terapijos metu bandome iš naujo peržvelgti vertybes, žmogus dažnai supranta, kad tai nėra jo vertybės, tiesiog socialinis spaudimas, kurio negali kontroliuoti“, – vieną iš klientams jautrių temų apibūdino psichologas.

Dar vieną smūgį savivertei lietuviai patiria netekę darbo. E. Siudikas, rašydamas magistro darbą, atliko tyrimą, kuris parodė, kad darbo netekęs ir pusmetį jo nerandantis žmogus patiria didžiulį stresą. Mažėja jo savigarba, atsiranda vangumas, noras bėgti nuo įtemptų situacijų, o ne jas spręsti. „Darbo netekimą labiau sieju ne su jausmu, kad esu nevykėlis, o su nesaugumo jausmu, – aiškino psichologas. – Daugeliui žmonių darbas ir finansinis stabilumas yra vos ne vienintelis saugumo jausmas, netekus tos atramos, jei saugumo nėra namuose, jie pasijunta labai prastai.“

Atėję pasikalbėti apie baimes, kylančias praradus darbą, žmonės ima vardyti besijaučiantys nevykėliai, nesėkmės besigėdijantys prieš artimuosius, dažnai supranta, kad iš tiesų labiausiai nesaugūs yra dėl savo santykių. Krizių dažnai sukelia ir nemokėjimas susidoroti su neapibrėžtumo jausmu, kurį sukelia darbo netekimas, neišlaikyti egzaminai, nepavykę planai pasirinkti norimas studijas.

„Baigiantis mokyklą abiturientas, studentas visų pirma susiduria su neapibrėžtumu, tai kelia stresą. Jį dar pastiprina socialinis spaudimas – neįstosi ten, nebūsi sėkmingas žmogus, negausi gero darbo. Turiu draugą, kuris baigė dešimt klasių ir dabar vadovauja didžiuliam autoservisų tinklui, pažįstu ir teisės magistrų, užsiregistravusių Darbo biržoje.

Klaidinga socialinė nuomonė prideda nereikalingo streso“, – jaunuoliams kylančius sunkumus pastebėjo krizėse atsidūrusiems žmonėms padedančios komandos narys E. Siudikas.

Neišlaikytas egzaminas kartais gali tapti paskutiniu lašu, paskatinusiu krizinėje situacijoje atsidūrusį žmogų pasitraukti iš gyvenimo. „Svarbu nepamiršti, kad jei žmogus turėjo besitęsiančių sunkumų, paskutinis lašas gali jį perdeginti. Todėl man liūdna matyti, kai raginama tvarkytis būtinai pačiam, į klausimą, kaip gyveni, visada atsakyti „gerai“ – tai panašu į melą ir asmeniškumo vengimą. Norėtųsi, kad atsirėmimas į ką nors nebūtų silpnumo ženklas, krizės nelaikytume kažkuo nenatūraliu, nesveiku, neizoliuotume ją išgyvenančio žmogaus.

Natūralu, kad esami gyvi ir reaguojame, normalu paliūdėti, atsisveikinti su pokyčiu, ir tiktai tada eiti į naują gyvenimą – bet kartais atrodo, kad mes bėgame nuo liūdesio, kuris yra labai natūralus“, – kalbėjo psichologė J. Latakienė.

Noras užsidaryti ir savo problemas išgyventi vienatvėje, įtarumas, galvojimas, kad kiekvienas turi kovoti pats už save, pasak psichologės, gali būti su trėmimais ir sovietmečio paveldu susijusios trauminės patirties pasekmė. Artimieji irgi ne visada tampa gerais patarėjais šoko būseną išgyvenančiam žmogui. Susirūpinti reikėtų tada, kai ištikus krizei – pavyzdžiui, šeimos nario mirčiai, darbo praradimui, pamačius sukrečiančią kieno nors žūtį, išsiskyrus, staiga susirgus – žmogus ima jos padarinius malšinti alkoholiu, raminamaisiais, narkotikais, niekaip negali išsipainioti iš sunkių jausmų. Krizei įsisenėjus, žmogus gali grimzti į depresiją, nebesuvokti realybės, turėti suicidinių minčių.

Staigi fizinė liga – tarsi dramblys kambaryje, kurio apsimeta nematantys

Vienas iš lietuviams sunkiausių psichologinių išbandymų – staigi fizinė liga. Susirgus artimam žmogui, dažnai nežinoma, kokią bendravimo taktiką rinktis. „Sergantiems žmonėms, kurie ateina pas mus, svarbu, kaip aplinkiniai reaguoja į jų ligą. Dažniai apie juos susiformuoja neliečiamumo, nekalbėjimo ratas, tabu tema, tarsi ligoniai turėtų geriau jaustis, kai visi jų vengia.

Žmonės išgyvena jausmą, tarsi tapo raupsuotaisiais arba, atvirkščiai, krištolinėmis vazomis, kurias visi saugo. Svarbu ir artimiesiems suprasti, kad gali keistis jiems brangaus žmogaus sveikata, jo indėlis į šeimą, bet asmenybė išlieka, galima paklausti, kaip padėti. Aš už tiesų kalbėjimą. Mūsų visuomenė turi dramblių kambariuose, apie kuriuos niekas nekalba, tikėdamiesi, kad viskas išsispręs, bijodami, kad žmogus yra toks trapus, kad vos tik paklausus, ko jam reikia, kaip padėti, subyrės“, – į vieną iš visuotinių saviapgaulių dėmesį atkreipė Krizių įveikimo centro psichologė J. Latakienė.

Kalbėdamiesi su nepagydomomis ligomis sergančiais klientais, psichologai pastebėjo, kad jiems svarbu jaustis bent kažkiek savarankiškiems, išlikti oriems. Staiga susirgę jie suvokia, kad keičiasi gyvenimas, situacija kelia sunkiai valdomą stresą. Jį įveikti padeda parodymas, kad išlieka ir nesikeičiančių dalykų, kasdienybės ritualų, patvirtinimas, kad neliks vieni su savo liga ir baimėmis.

„Žmogus yra labai stiprus gamtos kūrinys, dažnai sugeba stresines situacijas, nerimą kontroliuoti pats, bet galiu šimtu procentų teigti, kad tai vyks daug lėčiau negu psichologo, psichoterapeuto kabinete.

Daug žmonių sugeba su krizėmis kovoti patys, bet norėtųsi valstybės politikos, kad kiekvienam jas patiriančiam būtų siūloma sugebėti tuos jausmus, kuriuos laikai savyje ir su jais kovoji, išgyventi psichologo kabinete. Tai būtų didelis palengvėjimas kiekvienam“, – įsitikinęs E. Siudikas, kuriam dažnai tenka dirbti su įsisenėjusių krizių graužiamais žmonėmis.

Jis prisiminė sunkų išsiskyrimą išgyvenusį klientą, kuriam atsitiesti nepavyko pusmetį. Per keliolika susitikimų pavyko pasiekti geresnių rezultatų negu pusmetį stengiantis nerimą ir liūdesį nugalėti savarankiškai. Tiesa, jį vis tiek teks išgyventi – psichologai nelinkę išrašyti blogas emocijas išvaikančio pozityvaus mąstymo recepto.

„Pozityvus mąstymas yra pats nuostabiausias dalykas tik tuomet, kai savęs neapgaudinėji, nebandai įtikinti, kad tai privalai daryti, – žavėjimosi vien teigiamu galvojimu spąstus parodė psichologas E. Siudikas. – Yra žmonių, kurie jaučiasi gerai, mąstydami nepozityviai, – būna, jie ieško problemų, bet nemato jokios depresyvios simptomatikos, nes būtent toks gyvenimo būdas žmogų jaučia verstis gyvu.“

„Kartais pozityvus mąstymas painiojamas su naivumu, optimistišku požiūriu, kad vien nuo galvojimo viskas pasikeis. Mes galime daugiau, negu patys tikime, tik svarbu imtis veiksmų“, – apibendrino psichologė J. Latakienė.

Krizių įveikimo centras veikia Giedraičių g. 60A, Vilniuje. Jeigu ieškote psichologinės pagalbos, su budinčiu specialistu susitikite gyvai arba skambinkite per „Skype“. Telefonas pasiteirauti: +370 640 51555.

Galite kreiptis darbo dienomis nuo 16 iki 20 val., šeštadieniais nuo 12 iki 16 val.

Krizių įveikimo centras teikia skubią, pirminę nemokamą psichologinę pagalbą, siūlo tęstines psichologo konsultacijas krizinių jausmų išgyvenantiems, apie savižudybę galvojantiems, komplikuotų netekčių išgyvenantiems žmonėms, mobilių Krizių įveikimo komandų pagalbą su kriziniu įvykiu (kolektyvo nario žūtimi ar savižudybe, kitu nelaimingu įvykiu) susidūrusioms įstaigoms ar organizacijoms.

Komentarai (0)