Valgant duoną net mintis nekyla, kad ji galėtų būti netikusi, netgi... užnuodyta! O galimų „diversantų“ apstu, toli ieškoti nereikia, jie seniai ir gerai žinomi, tačiau lieka neįveikti, todėl duonos ir kitų maisto produktų sauga – nuolatinis rūpestis.

Tie nuolat grasinantys „diversantai“ – pelėsiniai grybeliai, nepaliaujamai ieškantys tinkamos terpės įsikurti ir į aplinką paleisti savo gamybos nuodų – mikotoksinų. Tad nuo galimos bėdos akylai sergsti tiek patys duonos gamintojai, tiek valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

Kad duona būtų ne tik saugi bet ir skani, ji turi būti kepama iš kokybiškų, mikotoksinais neužkrėstų miltų, o tie – malami iš pelėsinių grybelių neapniktų grūdų. Todėl grūdų kokybės analizės atliekamos nuolat, tam pasitelkiant aparatūrą bei seniai aprobuotas standartines metodikas, kurios leidžia aptikti mikotoksinus.

Pastarieji – stambios molekulės, jų aptikimui taikoma skysčių chromatografija. Kiekviena analizė užima gana daug laiko, kaip ir pasiruošimas jai: iki analizuojant kiekvieną grūdų pavyzdį, jį reikia tinkamai apdoroti – ekstrahuoti tirpikliais, ekstraktą koncentruoti, pačius mikotoksinus modifikuoti, kad būtų galima aptikti kuo mažesnius jų kiekius.

Gamtos tyrimų centro mokslininkai atkreipė dėmesį į faktą, jog mikotoksinai kenkia ne tik žmogui, bet ir vabzdžiams – ir tiems, kurie vadinami sandėlių kenkėjais, nes jie puikiausiai veisiasi grūduose ir miltuose, tačiau tik tuose, kurie nėra užkrėsti mikotoksinais.

Kaip šie vabzdžiai atpažįsta pelėsiniais grybais užkrėstus grūdus, atskiria juos nuo grybais neužkrėstų?

Atlikus elektrofiziologinius bei cheminius tyrimus paaiškėjo, kad vabzdžiai pelėsinius grybus grūduose aptinka uosle. Pavyko nustatyti ir junginius, kuriuos jie užuodžia. Tad vabzdžių detektavimo principas visai kitas, nei mūsų visuotinai priimtas: vietoj sunkių mikotoksinų molekulių, kurias aptinkame mes ir kurias vabzdys galėtų aptikti vadovaudamasis tik skonio receptoriais (betgi nuodus ragauti – pavojinga!), jie grūdus uodžia ir pagal lengvas lakiąsias išskyras nusprendžia – yra pavojingų pelėsinių grybelių ar ne (tinka terpė maitinimuisi ir dauginimuisi ar ne).

Tiek išskiriami toksinai, tiek lengvieji lakūs junginiai yra pelėsinių grybų antriniai metabolitai – jų gyvybinės veiklos pėdsakai, tačiau visai nepanašūs, ir dėl juos sudarančių molekulių masių ženklių skirtumų techninėmis priemonėmis aptinkami visiškai skirtingais būdais. Tad vabzdžiai „pasiūlė“ grūdų užkrėstumą pelėsiniais grybais vertinti kitokiu būdu nei tas daroma iki šiol.

Nepriklausomai nuo pelėsio rūšies, šiuos grybelius grūduose aptikti galima pagal vienintelį lakų junginį, kurį „pasufleravo“ vabzdžiai (jiems tarnauja biožymeniu, juo galime pasinaudoti ir mes) ir kuris yra būdingas visiems grūdus puolantiems pelėsiniams grybams.

Šį lakų junginį galima aptikti ir taikant dujų chromatografijos įrangą bei metodus, o surinkti nesudėtinga iš oro – taikant visai paprastą kietafazį adsorbentą (kietos fazės mikroekstrakcijos metodas). Tad visa analizė paprastėja lyginant su iki šiolei naudojama.

Labai svarbu, kad tuo pačiu ir pelėsinių grybų aptikimo jautrumas didėja: juos galima aptikti jei virš grūdų mėginio ore tarp milijono įvairių lakių junginių molekulių yra bent kelios biožymens molekulės (ppm eilės kiekiai).

Į analizės grandinę papildomai pasitelkus bioniką – įjungus paties vabzdžio anteną – jautrumą galima padidinti dar 1 000 kartų, tada galima aptikti bent kelias biožymens molekules tarp milijardo kitų (ppb eilės kiekiai) – fenomenalus jautrumas!

Verta paminėti ir tai, kad ne visi pelėsinių grybų kamienai (tos pat grybelio rūšies skirtingos atmainos) išskiria toksinus, bet visi išskiria lakiuosius biožymenis. Dabartiniai analizės metodai tokių pelėsių aptikti negali, o metodas, paremtas naujuoju biožymeniu – gali puikiai.

Ar norėtume valgyti duoną, keptą iš supelijusių grūdų ar miltų, nors ir žinodami, kad juose toksinų ir nėra?

Tokio milžinišku jautrumu pasižyminčio naujo metodo maisto saugai užtikrinti reikia jau šiandien ar ne – netruks paaiškėti. Kol kas gal visiškai pakanka ir dabar taikomo, techniškai sudėtingesnio ir kur kas mažiau jautraus. Tačiau net tuo atveju, jei mus tenkina šiandien taikomas aprobuotas standartinis metodas, nežinia ar naujojo privalumų neprireiks ateityje.

Šį originalų pelėsinių grybų aptikimo metodą numatoma patentuoti. Minėtus tyrimus atliko Gamtos tyrimų centro Cheminės ekologijos ir elgsenos tyrimų bei Biodestruktorių laboratorijų darbuotojai, gavę finansinę paramą iš Lietuvos mokslo tarybos.

Komentarai (0)