Išmėsinėti ir nužudyti: (ne)legalios prekybos organais užkulisiai Kinijoje (2)
Geltonais marškinėliais apsirengę kinai pagal ramią muziką prie Europos Parlamento pastato ištisą dieną praktikuoja kažką panašaus į jogą – falun gongą. Kinijoje už tai sodina į kalėjimą, o „Falun Gong“ judėjimo narių tvirtinimu, kartais slapta įvykdo net egzekuciją. Yra skaičiuojančiųjų, kad tūkstančiai „Falun Gong“ narių Kinijos kalėjimuose jau yra tapę nelegalios prekybos organais aukomis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kepinant saulei ritmiškai judantys kinai į Kinijos kalėjimuose vykstančius košmarus mėgina atkreipti Strasbūre posėdžiaujančių Europos parlamentarų dėmesį. Tikimasi, kad šie inicijuos tyrimą dėl Kinijos kalėjimuose dėl organų mėsinėjamų kalinių.
Šios pusiau protesto demonstracijos, pusiau meditacijos kuratorė Xinying Yu ramiai įduoda bukletėlį. Jame trumpai išdėstyti keli faktai. Esą visoje Kinijoje yra vos apie 2 tūkst. organų donorų (net Lietuvoje – bene dešimt kartų daugiau), bet kiekvienais metais čia atliekama apie 20 tūkst. organų transplantacijų. Dauguma jų – nelegalios. Dauguma organų paimti prievarta.
„Kinijos įstatymai kaliniams nedraudžia tapti „savanoriais“ organų donorais. Suprantate? Jei esi „Falun Gong“ narys ir atsidūrei kalėjime, melskis, kad tavo kraujo grupė ar sveikatos būklė nebūtų tinkama“, – sako Xinying Yu.
Klausiu, ar tarp Xinying artimųjų ar draugų yra tokių nelegalios prekybos organais atvejų. Ji atsako: „Yra per stebuklą išgyvenusiųjų. Jos visos čia. Jei norite, galite pasikalbėti su šiomis moterimis.“
Po valandėlės prie manęs prieina trys kinės. Viena garbaus amžiaus, viena dar visai mergaičiukė ir pagrindinė mano „herojė“ – Liu Wei. Ši pusamžė moteris į moterų kalėjimą pateko už falun gongo praktikavimą. Ir pirmas dalykas, kuris ten nutiko, buvo nuodugni medicininė apžiūra.
„Buvo paimti kraujo mėginiai, ultragarsu ištirti visi mano organai, o gydytojas ėmė klausinėti, ar mano šeimoje yra kokių nors sveikatos problemų. Visa laimė, kad pasakiau, jog mano senelė mirė nuo širdies ligų, jomis serga mano mama, o ir aš falun gongą praktikuoti pradėjau tikėdamasi pasveikti“, – pasakoja Liu Wei.
Moteris teigia, kad Kinijos kalėjimuose po medicininės apžiūros „Falun Gong“ nariai skirstomi į dvi kategorijas. „Tinkami“ puikiai maitinami ir prižiūrimi. „Netinkami“ siunčiami į tikrą katorgą. Tačiau pastarieji po kalėjime patirtų sunkumų bent jau turi galimybę kada nors išeiti į laisvę, o sveikieji, su gerais kraujo rodikliais, dažnai niekada nebepamato artimųjų.
„Toks kalinys kalinamas tol, kol jo organų kažkam prireikia. O tada giminėms pranešama, kad jis, pavyzdžiui, kažkur paslydo, susitrenkė galvą ir mirė. Jo kūno niekas negrąžina, tad artimieji niekada nesužino, koks likimas ištiko jiems brangų žmogų“, – apie šiurpią kalėjimų praktiką pasakoja Liu Wei.
Vyresnioji jos likimo draugė prisipažįsta, kad yra girdėjusi vedamų į operacinę kalinių riksmus. „Žinodavome, kas jų laukia. Tačiau niekuo negalėdavome joms padėti, – sako pensinio amžiaus moteris, dabar gyvenanti Vokietijoje ir į Kiniją grįžti nei ketinanti, nei galinti. – Jei sugrįžčiau, kaipmat atsidurčiau kalėjime. O tą laiką prisimenu kaip tikrą košmarą. Kai paaiškėjo, kad mano organai niekam tikę, patekau į kankintojų rankas. Keturias paras man leido tik stovėti arba tupėti ir neleido sudėti nė bluosto. Kai apalpau, pagaliau patekau į sunkiųjų darbų zoną, kur dirbdavau kaip vergovėje, po 15 valandų per dieną, be laisvadienių. Ir taip – dvejus metus.“
Jauniausia pašnekovė sklandžia anglų kalba pasakoja, kad „Falun Gong“ nariai visame pasaulyje rengia akcijas, kuriomis siekia atkreipti politikų dėmesį į šią Kinijos dėmę. Užklausas dėl šių faktų Kinijos valdžiai reguliariai pateikia Jungtinės Tautos, įvairios pasaulio medikų organizacijos, žmogaus teisių gynėjai.
Širdis už 130 tūkst. dolerių
Kanados teisininkas Davidas Matas – vienas aktyvistų, nuolat viešai keliančių nelegalios prekybos organais Kinijoje klausimą ir raginančių savo šalies vyriausybę imtis teisinių veiksmų. Būtent jo nuopelnas, kad 2006-aisiais pranešimai apie Kinijos kalėjimuose „Falun Gong“ nariams dėl organų vykdomas egzekucijas prasimušė į pasaulio žiniasklaidos antraštes. Už savo darbą jis nominuotas ir Nobelio taikos premijai.
„Egzistuoja net konkretūs įkainiai. Širdį Kinijoje galima nusipirkti už 130 tūkst., inkstą – už 62 tūkst. JAV dolerių. Desperatiški transplantacijų turistai atskrenda su pinigais, o namo – dažnai į Vakarų Europos šalis – grįžta su kiniška širdimi. Ir džiaugiasi nauju gyvenimu per daug negalvodami, kieno ši širdis ir ar ji nebūtų dar daugybę metų plakusi“, – jautriai kalba D.Matas, iš surinktos medžiagos parašęs knyga „Kruvinos žudynės: „Falun Gong“ narių mirtys dėl organų“.
Pirmuoju jo šaltiniu tapo vieno Kinijos transplantacijų ligoninėje dirbusio chirurgo žmona. Ji patvirtino, kad jos sutuoktinis yra pašalinęs daugybę akies ragenų „Falun Gong“ nariams – be jų pačių sutikimo.
Vėliau atsirado dar bent trys dešimtys liudininkų, kurių užvestas ant kelio teisininkas ir žmogaus teisių gynėjas surinko neginčijamų įrodymų apie nelegalios prekybos „Falun Gong“ narių organais mastą.
„Iš oficialaus Kinijos valdžios pateikiamo organų transplantacijų registro galima matyti, kad nuo 2000-ųjų iki 2005-ųjų atlikta 41,5 tūkst. niekaip nepaaiškinamų organų persodinimo operacijų. Dokumentai liudija, kad organai daugiausia buvo persodinami užsieniečiams, tačiau nėra nurodoma, kas tapo šių organų donorais. Iš kitų dokumentų matome, kad sutampa organų persodinimo ir „Falun Gong“ narių mirčių skaičius. Galima daryti išvadą, kad šios organizacijos nariai – „geidžiamiausi“ organų donorai. Deja, aukojantys savo širdis, kepenis ar ragenas ne savo noru ir be teisės likti gyviems“, – teigia D.Matas.
Oficialioji Kinijos valdžia tokius kaltinimus neigia. Tačiau oficialiame Kinijos transplantacijų centro puslapyje jau prieš dešimt metų puikiomis kainomis ir sąlygomis buvo viliojami pacientai iš užsienio: „Reikalingo organo laukimo laikas Kinijoje daug trumpesnis nei kurioje kitoje šalyje. Kepenų gali tekti laukti mėnesį, daugių daugiausia du. Inkstų donorui surasti mums prireiks vos savaitės, daugiausia – mėnesio. Jei pasirodytų, kad surastas organas netinkamas, per savaitę bus surastas ir persodintas kitas organas.“
Palyginimui, Lietuvoje, kaip ir Europoje, organų tenka laukti nuo trejų iki penkerių metų. Inksto vidutiniškai tenka laukti apie trejus metus, širdies – apie 2,4 metų, kepenų – 1,7 metų. Panašiai ir kitur. Antai tokiose šalyse, kaip JAV, Kanada ar Didžioji Britanija, tinkamo organo tenka laukti mažiausiai dvejus metus.
„Ir visa tai nepaisant fakto, kad šiose šalyse yra milijonai registruotų organų donorų, be to, priešingai nei Kinijoje, veikia jų registras“, – sako Vokietijoje gyvenantis medicinos profesorius Huige Li.
Štai taip – paprasta, greita ir, jei turi pinigų, visai įperkama galimybė vėl gyventi visavertį gyvenimą.
