10 Nobelio premijų už vieno tipo medžiagų tyrimus: tam negali prilygti niekas kitas ()
XX amžiuje kone kiekvieną naujai atrastą vitaminą lydėjo Nobelio premija. Iš viso jų už vitaminų atradimą skirta daugiau nei 10!
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tūkstančius metų dėl netinkamos mitybos žmogų kamavo įvairios ligos. Dar 2500 m. prieš Kristų Kinijoje aprašyta beriberio liga. Tūkstančius išnaikino ar suluošino skorbutas, pelagra ir kitos ligos.
Skorbutu sirgo dauguma ilgojo plaukiojimo jūreivių. 1519 m. portugalų jūrininkas Fernandas Magelanas su 265 jūreiviais išplaukė į pirmąją kelionę aplink pasaulį. 1522-aisiais iš ekspedicijos grįžo tik 18... Manoma, daugumą jų pražudė skorbutas.
1753 m. Britanijos laivyno gydytojas Jamesas Lindas sergantiems skorbutu jūreiviams kaip vaistą paskyrė kasdien suvalgyti po du apelsinus ir citriną. Jūreiviai pasveiko, o citrinų sultys buvo pradėtos vartoti skorbuto profilaktikai.
Keliautojas Jamesas Cookas, į vieną savo ekspedicijų išplaukęs dviem laivais, į vieną jų pasiėmė daug morkų, citrinų ir raugintų kopūstų. Kitame laive vaisių ir daržovių nebuvo, tad dalį įgulos išguldė skorbutas.
Vėliau atrasto vitamino C cheminis pavadinimas askorbo rūgštis išvertus iš lotynų kalbos reiškia „be skorbuto“. 1880 m. rusų mokslininkas Nikolajus Luninas eksperimentais įrodė, kad, be angliavandenių, riebalų, baltymų, mineralinių medžiagų ir vandens, žmogaus organizmui reikalingos ir kitos labai svarbios, bet dar nežinomos medžiagos.
1896 m. olandų gydytojas Christiaanas Eijkmanas (1858–1930), dirbdamas Javos salos kalėjimo ligoninėje Indonezijoje, tyrė beriberio ligos priežastis. Pastebėjęs, kad vienuose kalėjimuose kaliniai šia liga serga, o kituose – ne, tai susiejo su ryžiais, kuriais buvo maitinami.
Atlikti eksperimentai su vištomis patvirtino gydytojo hipotezę, jog poliruotus ryžius valgę kaliniai negaudavo kažkokios organizmui būtinos medžiagos. Tuo tarpu nevalytus ryžius valgę buvo sveiki.
Beje, už šį atradimą Ch.Eijkmanas kartu su anglų biochemiku F.G.Hopkinsu, kuris 1906–1907 m. paskelbė, kad aminorūgščių ir vitaminų žmogaus organizmas pats negamina, 1929 m. gavo Nobelio premiją.
1912 m. lenkų kilmės biochemikas Casimiras Funkas (1884–1967), remdamasis Ch.Eijkmano įžvalga, ryžių lukštuose atrastą gyvybiškai reikalingą medžiagą pavadino vitaminu (lot. vita – gyvybė, gyvenimas). Nors vėliau paaiškėjo, kad ne visi vitaminai turi aminogrupę, vitaminų pavadinimas prigijo visoms šios grupės medžiagoms.
Šiuo metu atrasta 13 tikrų vitaminų ir keliolika panašių į vitaminus medžiagų – vitaminoidų. Manoma, kad ateityje jų bus atrasta dar daugiau.
Vitaminai – tai biologiniai reguliatoriai, kurių reikia organizmo funkcijoms palaikyti. Kadangi organizmas daugelio vitaminų pats negamina, turime jų gauti su maistu. Ne visada ir ne visur yra vitaminų turinčio maisto, todėl vitaminai pradėti sintetinti, juos dabar galime gauti vienoje kapsulėje.
Tik dozė daro medžiagą maistingą, vaistingą ar nuodingą. Vitaminų perteklius ne mažiau pavojingas nei jų trūkumas, jų perdozavus gresia įvairūs negalavimai.
„Rūgštelės“ naudą kadaise buvo pastebėję vikingai. Į tolimas keliones jie pasiimdavo kelias statines raugintų kopūstų. Matyt, kopūstai ir lietuvius, jiems to net nenumanant, gelbėjo nuo avitaminozės ilgais žiemos mėnesiais. Dabar Lietuvoje vitaminus reguliariai vartoja kas ketvirtas gyventojas.
