Patikslinta ligšiolinė Mėnulio atsiradimo teorija (3)
Maždaug prieš 4,5 mlrd metų, Saulės sistemos vaikystėje, Marso dydžio planeta susidūrė su Žemės protoplaneta ir susprogdino ją į šipulius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žemės uolienos ne tik išsilydė, bet ir išgaravo. Panašiai, kaip vanduo išgaruoja virdamas. Galų gale Žemės palaikai ataušo ir vėl sušoko į vientisą planetą – Žemę. Tai, kas liko, tapo Mėnuliu. Naujoji versija mokslininkams kilo, gavus naujausių tyrimų, atliktų Žemėje ir Mėnulyje, rezultatus.
Mėnulis, arčiausiai mūsų esantis dangaus kaimynas, reguliuoja potvynių bangas, stabilizuoja Žemės sukimąsi ir, gali būti, turi įtakos žemės drebėjimams. Mokslininkai vis dar nėra tikri, kaip šis kosminis mūsų palydovas susiformavo. Iš dalies dėl to, kad sunku suderinti egzistuojančias Mėnulio susidarymo versijas ir jų kompiuterines simuliacijas su Mėnulio chemine sudėtimi.
Nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio mokslininkai manė, kad Mėnulis atsirado, Žemei susidūrus su Marso dydžio planeta. Žemės paviršius turėjo suskystėti ir tam tikros jos dalys atitrūko, o iš jų galėjo susiformuoti ir Mėnulis. Deja, „Apollo“ misijų metu surinktų uolienų analizė parodė, kad ne viskas taip paprasta.
Uolienų mėginiuose aptiktų izotopų analizė rodo, kad Mėnulio ir Žemės uolienų kilmė ta pati. Tai reikštų, kad Žemės ir Marso dydžio planeta buvo labai panašios, o tai – nelabai tikėtina. Siekdami paaiškinti šį galvosūkį, mokslininkai priėjo prie išvados, kad Mėnulis turėtų būti sudarytas tik iš Žemę sudarančių uolienų. Tai patvirtino Vašingtono universiteto Saint Louise geochemikas Kun Wang.
Jis buvo suintriguotas naujo kompiuterinio modelio, pristatyto šį pavasarį kasmetinėje Mėnulio ir planetų mokslo konferencijoje. Šiame modelyje Marso dydžio objektas kirto Žemei su tokia jėga, kad ji išgaravo.
„Gali būti, kad vidinės Žemės dalys išliko tokios pat ir neišsilydė, tačiau mantija, kartu su Marso dydžio planeta, ėmė ir išgaravo“, – tvirtino K. Wang.
Kai temperatūra pradėjo mažėti, garai pradėjo kondensuotis. Ši medžiaga galiausiai susiliejo į diską, panašų į Saturno žiedus“, – teigė planetų mokslininkas iš Pietvakarių tyrimų instituto Robinas Canupas. Jis tvirtina, kad iš šių žiedų ilgainiui galėjo susiformuoti Mėnulis. Dalis besikondensuojančių medžiagų tikriausiai grįžo ir į Žemę.