Tai ne pramanas, o tikrų tikriausia XX amžiaus Londono istorija: kaip vargingiausius darbininkus žadindavo „barbenantis žadintuvas“ (0)
Daugumą žmonių ryte iš lovos pakelia žadintuvas. Na, kai kurie iš jaudulio dėl būsimų dienos darbų prabunda ir patys, dar netgi nesuskambėjus žadintuvui. Tačiau tai nėra pats patikimiausia būdas ir kyla pernelyg didelė rizika, jog pramiegosite kokį nors labai svarbų įvykį ar tiesiog neatvyksite laiku į darbą. Tačiau kaip paprasti darbininkai prabusdavo anksčiau, kuomet laikrodžiai ir žadintuvai būdavo prabanga?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nemažai žmonių iki praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio Didžiojoje Britanijoje prabusdavo nuo barbenimo į langą garso. Šį veiksmą atlikdavo lauke stovintis žmogus su ilga lazda rankose.
„Barbenantis žadintuvas“ buvo pakankamai dažnas reginys Didžiojoje Britanijoje, ypač šiaurinėje jos dalyje, kur žmonės dirbdavo pamainomis, ar Londone.
Dažniausiai „vaikščiojantys žadintuvai“ naudodavo ilgas kartis, tačiau kartais buvo naudojami ir kiti įrankiai, pvz., minkšti plaktukai, barškučiai ar netgi vamzdeliai, pro kuriuos šaudyta iš popierinių gumuliukų.
Žadintojas prie vieno kliento langų ilgai neužsibūdavo: 3–4 pabarbenimai ir jis keliaudavo prie kito kliento namų.
Tačiau kaip prabusdavo patys žadintojai? Kadangi dauguma jų klientų keldavosi naktimis ar labai anksti ryte, patys žadintojai miegodavo dienomis, iki 4 valandos po pietų, o naktimis jie dirbdavo.
Svarbiau žadintojams būdavo paslaugų apmokėjimas – kad klientas nebūtų pažadintas dykai. Vos atsiradus žadintojų profesijai 1878 metais, jie mėgindavo pažadinti klientus belsdami į duris ar skambindami varpais.
Tačiau kaimynai ėmė skųsti, kad žadintojai prikelia ir juos. Tiesa, kai kuriems kaimynams tai būdavo naudinga, nes jie taip pat būdavo pažadinami. Ir dar už dyką. Netrukus jie rado sprendimą: žadinti ėmė ilga lazda, ir tai darydavo pakankamai garsiai, kad prabustų klientas, tačiau ne per garsiai, kad nebūtų pažadinti kaimynai.
Ši paslauga netruko paplisti Didžiojoje Britanijoje, ypač tarp vargingų darbininkų, kurie turėjo dirbti pamainomis, tačiau neišgalėjo nusipirkti gerų laikrodžių su žadintuvais. Ši paslauga buvo tokia populiari, kad žadintojus savo knygose minėdavo rašytojas Charlesas Dickensas.
Kai kurie žadintojai tapo žinomais – Caroline Jane Cousins, ponia Bowers ar Mary Smith. Žadintojo profesija netgi tapo kai kurių šeimų tradicija: profesija buvo perduodama iš kartos į kartą. XX amžiaus 5-ame ir 6-ame dešimtmečiuose paplitus elektrai bei atpigus žadintuvams, ši profesija išnyko.
Paskutiniai žadintojai pasitraukė praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje.
