Galbūt šiąnakt ir vėl atsikėlei anksčiau, nors savaitgalis ir niekur nereikia skubėti. Kokios emocijos tave aplankė? Ar tai baimė, pyktis, o gal priešingai – su šypsena veide dar kurį laiką gulėdamas apie tai svajojai. Ir visa tai dėl sapno – dar vieno mūsų pasąmonės vaizdinio, kurio nesukontroliuosi. O gal? Tad užuot bėgę atsiversti sapnininko, pasidomėkime kaip visa tai veikia ir ką naujo mokslininkai atrado sapnų pasaulyje.

Taigi kas yra sapnai ir ką jie mums reiškia? Kaip teigia visiems žinomi Wikipedijos šaltiniai, sapnas – tai vaizdinių, minčių ir jausmų visuma, patiriama tam tikro miego fazėse.

Tačiau žymus austrų psichiatras Zigmundas Froidas yra pasakęs, kad „sapnai – tai karališkasis kelias į pasąmonę“. O būtent ji ir yra „talpykla“ dalykų, kuriuos suvokiame, mūsų primityvių instinktų, emocijų, troškimų, svajonių.

Taip pat tai ir mūsų „tamsus kambarėlis“, kur nesąmoningai nustumiame mus paveikusius trauminius įvykius, kurie turėjo įtakos formuojant mus kaip asmenybes, bet dažnai tiksliai negalime paaiškinti kodėl. Kodėl aš būtent toks esu?

Nors mūsų pasąmonė taip lengvai neatsiskleidžia ir toliau žaidžia slėpynes neatsakydama į šiuos klausimus, ji dažnai tampa „pažeidžiamesnė“ miego metu – kai mes sapnuojame.

Tai įvyksta nevalingai, kadangi pasąmonė atsiskleidžia vaizdais. Jai nesvarbu logika, erdvė, laikas. Ji mums šnibžda „cenzūruotus“ atsakymus vaizdų ir simbolių kalba, todėl ją taip sunku suprasti. Tai priežastis, kodėl mūsų sapnai atrodo „nelogiški ir kvaili“ – nuo gyvūnėlių karatė iki bučinių su savo priešu.

Maža to, dažnai savo sapnus pamirštame: per 5 minutes sugebame pamiršti bent pusę jų, o jei to „neužakcentuojame“, per 10 minučių neturime jau 90% savo sapno. Todėl pasąmonė su savo siunčiamomis žinutėmis pasprunka ir vėl laimi žaidimą.

Kaip ją sučiupti ir išsiaiškinti, ko ji nori iš mūsų? Tikslaus atsakymo nėra. Vieni pataria iškart užsirašyti sapnus, ieškoti interpretacijų ir asociacijų: gal kartais pagalvojome apie tą įvykį ar žmogų prieš kelias dienas, ir štai jis „apsireiškė“ sapnuose.

Kiti ieško atsakymų sapnininkuose, nors į tai galima žiūrėti gan skeptiškai, juk vienodų žmonių nėra, kaip ir nėra visiems tinkamų atsakymų.

Simbolių reikšmės turi nemažai individualumo, nei kada pagalvojame. Kaip kartais ir mūsų požiūris į filmą gali skirtis nuo pačio režisieriaus idėjų, nes detalėms kiekvienas suteikiame kitokią prasmę. Dažnai tam turi įtakos patirtis, asmeninis požiūris, bet čia ir pasireiškia fantazija. Kad ir kaip bebūtų, ta pati problema dažnai turi kelis sprendimus.

Vienas jų – laisvųjų asociacijų metodas, kurį 1892m. sukūrė Z. Froidas. Tikriausiai ir jums prieš akis iškyla tarsi scena iš seno filmo: žmogus, gulintis ant lovos, peikia save ir gyvenimą, o šalia sėdi daili psichologė (ar senas psichiatras) ir viską greitai užsirašinėja.

Laisvųjų asociacijų metodo esmė – išsakyti bet kokius į galvą šaunančius dalykus, prisiminimus, nuoskaudas, nesvarbu, ar tai mums atrodo kvaila, nelogiška, kelia baimę, gėdą ar pyktį.

Aiškinama, kad tokiu būdu viena asociacija traukia paskui save kitą, esančią giliau pasąmonėje ir taip palaipsniui galimą interpretuoti į samonę ištrauktą informaciją, bei suprasti, kas „kankina“ mūsų pacientą.

Visa tai galima pritaikyti ir sapnams. Sapnas padalijamas į atskiras dalis, o žmogus išsako savo mintis, asociacijas apie kiekvieną iš jų, kol sapno turinys išplaukia į paviršių. Ir nors Z. Froidas linkęs pabrėžti, kad sapnai dauguma atveju vaizduoja užslėptas mūsų seksualines fantazijas ir poreikių patenkinimą, tačiau tai galima nagrinėti ir kiek kitokiu kontekstu.

Pavyzdžiui, sapnuojame, jog siūvinėjame, bandome pradurti audinį. Froido požiūriu visa tai galime traktuoti kaip seksualinę alegoriją, tačiau kokią priemonę pasirinksime šiam „tikslui“ pasiekti – adatą, ylą, o galbūt subadysime audinį vinimis arba žirklėmis? Kodėl sapne pasirinkome būtent tokį, o ne kurį nors kitą būdą? Štai čia prasideda „linksmoji dalis“ – mūsų pačių interpretacijos.

Kitas, daug greitesnis būdas išlaikyti sapnus atmintyje, kai nesinori ropštis iš lovos ieškoti tušinuko ir užrašų knygutės, tai sapno perkėlimas iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę. Tai reiškia, kad tik pabudus iš sapno, reikia jį nuosekliai keletą kartų pakartoti, kol jį įsimename. Tada vėl tarti sau saldžių sapnų ir miegoti toliau. Taip ryte bus daug paprasčiau šį sapną prisiminti ir nagrinėti.

Sapnai siunčia žinutes ne veltui. Jų tikslas – perteikti mums užkoduotą problemą, vidinius konfliktus, dažnai slypinčius pasąmonėje, kuriuos kaip nemaži vaikai turime išspręsti patys.

Ar jums teko pastebėti, jog laimę, ar kitus džiaugsmą teikiančius dalykus sapnuojame daug rečiau, negu iš sapnų kylančią nepaaiškinamą įtampą, baimę? Taip? Sveikinu, štai jums ir užkoduota problema.

Amerikiečių psichologas Calvin Hall teigia, kad stresas, įtampa, ir kitos kliūtys yra sapnui būtina sąlyga. Tai lyg instinktas, be kurio mes negalvotume ir nesapnuotume. Todėl apie sėkmingus dalykus sapnuojame retai – jie nesukelia mums realios įtampos.

Panašiai ir su žmonėmis, kuriuos regime sapne. Dažniau sapnuojame tuos žmones, su kuriais mūsų santykiai nėra tokie stabilūs ir tenkinantys. Bet argi viskas turi vesti į problemą?

Panašu, kad nebūtinai. Ir nors sapnai skamba kaip mistinis pasaulis, kurį gali paaiškinti tik būrėjos, tai nėra atskira mūsų asmenybės dalis. Todėl mokslininkai dirba ir su šia sritimi.

Kadangi taip paprastai į kito galvą „nepateksi“, jų dėmesį dažnai patraukia dar gana naujas reikškinys – sąmoningas sapnavimas (ang. „lucid dream“). Tai sapnas, kuriame sapnuojantis žmogus suvokia, kad jis sapnuoja ir taip gali keisti sapno eigą (savotiškai primena Christopher Nolan filmą „Inception“).

Tai gana retas reiškinys, kurį daug dažniau sąmoningai patiria vaikai (todėl neverta ant jų pykti, kai išsigandę košmaro jie bėga pas tėvus į lovą, nes po tokių „kelionių“ jiems dar sunku atskirti, kas tikra, o kas tik sapnas, kadangi jie jaučiasi realiais jo veikėjais).

Su amžiumi šis gebėjimas nyksta ir nors reguliariai sapnuoti tokius sapnus sudėtinga, tačiau sąmoningas sapnavimas yra išmokstamas.

XXa. 8 dašimtmetyje šis reiškinys pimąkart pademonstruotas miego laboratorijoje. Jau anksčiau pastebėta, kad sapnuotojo fiziniai akių judesiai miego metu sutampa su akių judesiais sapno metu t. y. jeigu sapne mes žiūrime į kairę, ar į dešinę, mūsų akys fiziškai lygiai taip pat pasisuka atitinkamai į vieną ar į kitą pusę.

Taigi norint įrodyti sąmoningumą sapne, mokslininkams kilo idėja pasitelkiant šiuos akių judesius, panaudoti tai kaip sutartinį ženklą, patvirtinantį dalyvių sąmoningumą.

Tiriamieji buvo prijungiami prie polisomnografo, o mokslininkai sėdėdami prie ekranų galėjo stebėti dalyvių siunčiamus „ženklus“. Po šių bandymų jie išsiaiškino, jog sąmoningas sapnavimas dažniausiai vyksta REM (greitojo akių judėjimo) miego metu, kuris trunka apie 2 valandas ir jo metu mes regime ryškiausius sapnus.

Viena yra stebėti šį reiškinį iš šalies, tačiau visai kas kita – tai patirti.

Nuo pastarojo atradimo praėjo nemažai laiko, o tobulėjant technologijoms atsirado dar daugiau galimybių. Tad jeigu jums nepavyksta pajusti sąmoningo sapno kelionės, jums turėtų patikti žinia, kad mokslininkai išmoko sukelti sąmoningus sapnus.

Apie tai 2014 m. paskelbė grupė Vokietijos ir JAV mokslininkų žurnale „Nature neuroscience“.

Kadangi sapnuojant yra aktyvi ne viena galvos smegenų sritis, tad šių tyrimų metu  mokslininkai stimuliavo galvos smegenų kaktos ir smilkinių sritis silpna elektros srove gama diapazone (20-40 Hz dažnio bangos). Jų teigimu, taip žmonėms dirbtinai sukuriama sąmoningų sapnų galimybė.

Kitas ne mažiau įdomus eksperimentas – japonų bandymas išsiaiškinti, ką žmogus sapnuoja.

2013 m. šio tyrimo pirmame etape dalyvavo 3 savanoriai, kurie miegodavo, kol encefalograma pradėdavo signalizuoti, jog prasidėjo REM miego fazė. Tuomet tyrėjai pažadindavo dalyvius ir pasižymėdavo, ką jie sapnavo.

Tolimesniuose etapuose mokslininkai tyrinėjo jau turimas MRT (magnetinio rezonanso tomografija) nuotraukas, nagrinėjo galvos smegenų aktyvumo zonų pasiskirstymą bei dinamiką ir visa tai lygindavo su sapnų informacija, kurią gavo iš tiriamųjų.

Taip tarsi žemėlapis buvo sukurta sistema, pagal kurią buvo galima šifruoti, ką sapnuojantysis regi sapne, jam to net nepasakius. Šios programos tikslumas buvo įvertintas 70%.

Ateityje mokslininkai panašiu analogu bandys šifruoti kitomis miego fazėmis regimus vaizdinius.

Pabaigai, matyt smagiausias ir patogiausias išradimas, kur jums nereikės išeiti iš namų ir miegoti laboratorijose – tai D. Schoonover „Aurora“ – sapnų kontrolės mechanizmas, priverčiantis suabejoti realybe.

Iš išorės tai primeną juostą, uždedamą lyg aureolę ant kaktos. Sapno metu prietaisas, pagal smegenų zonų aktyvumą ir akių judesius užtikęs REM miego fazę, ima skleisti garsų ir šviesų seriją, kuri nepažadina žmogaus, bet leidžia jam suprasti, kad jis sapnuoja, taip galima patekti į sąmoningo sapno būseną.

Visa tai duoda ne ką kitą, kaip sapno kontrolę, o ją galime išnaudoti pagal savo fantaziją.

Nors šiuo metu prietaiso kaina visai „įkandama“ – apie 300 dolerių, tačiau kaip ir bet kokia intervencija (kad ir su LED spinduliais) turi pasekmių, taigi norint išvengti miego sutrikimų, mokslininkai pataria tokiomis sapnų „kelionėmis“ nepiktnaudžiauti.

Dovilė Jankūnaitė

Komentarai ()