Tiesiai šviesiai: kurių galų žmonijai reikia domėtis kosmosu, jei Žemėje - tūkstančiai problemų? ()
Iš kur mes atsiradome? Kaip žmogaus gyvenimą veikia išoriniai procesai? Ar yra gyvybė kitose planetose? Kas laukia ateityje? Į tokius ir dar sudėtingesnius klausimus bando atsakyti Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos CERN ir Europos kosmoso agentūros mokslininkai. Mokslininkai tikina, kad, kai darbas įdomus ir mėgstamas, jo negalima vadinti darbu. O Europos kosmoso agentūroje dirbantis lietuvis Marius Klimavičius svajoja, kad į Marsą pagaliau nukeliautų žmogus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Stevenas Goldfarbas – fizikas, CERN pradėjęs dirbti 1988-aisiais po studijų Mičigano universitete Jungtinėse Valstijose. Jo darbo vieta – ATLAS eksperimento laboratorija. Ši 7 tūkst. tonų sverianti laboratorija yra 100 metrų po Žeme. Tai vienas pagrindinių Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo vietų.
„Mūsų dažnai klausia, ar tai tikrai būtina, juk pasaulyje tūkstančiai žmonių, kenčiančių badą, trūksta įvairių vaistų. Čia reikalingas platesnis požiūris. Juk idėjos, kaip išmaitinti vis daugiau žmonių, atsiranda tik eksperimentuojant, ieškant.
Prieš 100 metų nežinojome, kaip išmaitinti milijardą žmonių. Tada kažkokie išprotėję mokslininkai, darydami bandymus, atrado būdų. Dabar žmonių kur kas daugiau ir sugebame išgyventi. Juk kadaise žaidžiant su dalelėmis ir laidais išrasta elektra, o ji mums labai naudinga.
Prieš daugiau nei 25-erius metus pas mus, CERN, buvo bandoma sugalvoti, kaip nesudėtingai visame pasaulyje dalytis įvairia informacija. Taip atsirado žiniatinklis (angl. World Wide Web). Kai kurie mano, kad tai naudingas išradimas. Spręskite patys“, – sako CERN fizikas S. Goldfarbas.
Pasak mokslininko, darbas CERN primena bet kokį kitą darbą – dieną mokslininkai pradeda gerdami kavą ir tikrindami elektroninį paštą. Vėliau – susitikimai, dalijamasi sukauptomis žiniomis ir eksperimentų rezultatais. Viskas gerokai suintensyvėja ruošiantis konferencijoms, tačiau mokslininko negąsdina darbų gausa ir atradimų svarba.
„Darbas“ – netinkamas žodis. Jeigu pasirenki įdomią ir mėgstamą profesiją, tai nėra darbas. Niekada neteks dirbti, tik mėgautis.
Mano nuomone, mokslas ir yra būtent tai, neišvengiama mūsų pačių dalis, mes tik dėl jo ir egzistuojame. Nesame pakankamai greiti, mus lengvai gali sudoroti ne vienas gyvūnas, tačiau būtent mokslas, smalsumas ir gebėjimas naudotis technologijomis leido mums išgyventi.
Gyvūnai gyvena šia diena. Ieško maisto šiandienai, pastogės šiandienai. O mums, žmonijai, reikia galvoti apie ateitį, apie ateities kartoms galinčias kilti problemas. Mokslas mums natūralu: tyrinėti, bandyti suvokti ir paaiškinti, ką supratome, mums yra įgimta. Būtent todėl mėgaujuosi tuo, ką darau“, – tikina S. Goldfarbas.
Jo kolega – taip pat CERN mokslininkas – Alberto Pace specializuojasi didžiųjų duomenų (angl. Big data) srityje. Pasaulyje tik „Facebook“ ir „Google“ turi didesnes duomenų bazes negu CERN, todėl mokslininkai privalo rasti būdą, kaip apdoroti tokius milžiniškus kiekius svarbių duomenų.
„Man tai primena „Formulės-1“ varžybas. Visuomet turi galvoti, kaip ką nors patobulinti, kad ta pati technologija kasdien leistų padaryti vis daugiau. Susidūrę su labai dideliu iššūkiu, visuomet imame galvoti, kad tai neįmanoma, tačiau tuomet svarbu perfrazuoti – gerai, tai nėra įmanoma, tačiau galbūt vis tiek galiu ką nors patobulinti, kad būtų lengviau.
Kartais net ir to nesugebame įžvelgti, tačiau užsimezga diskusijos, tarptautinis bendradarbiavimas. Taip, padedant kolegoms net ir iš kitų šalių randame sprendimus ir galime judėti toliau“, – aiškina CERN Didžiųjų duomenų skyriaus vadovas A. Pace.
Nedaug kas žino, kad viename didžiausių pasaulio kosmoso centrų – Europos kosmoso agentūroje – dirba ir lietuvių.
Mechatronikos inžinierius M. Klimavičius užtikrina kokybišką technologijų veikimą, yra dirbęs su misija „ExoMars“, kurios zondas sėkmingai tyrinėja Marso atmosferą.
„Mes darome daug dalykų – nuo programavimo iki mechanikos inžinerijos, testavimo. Didžiąją dalį darbo sudaro testavimai – konkrečių technologijų nekuriame, bet jas testuojame ir bandome padaryti geresnėmis. Tai mūsų daugiausia yra logistinė operacija.
Tarkim, pagrindinis klausimas yra, kas atsitinka, kai palydovas nusileidžia ant Marso paviršiaus? Kur jis važiuoja? Ką daryti, kai jis užstringa? Mes norime tuos visus scenarijus įvertinti ir, kad jų išvengtume, turėti planą, kuris yra užkoduojamas marsaeigio kompiuteryje, ir taip yra žinoma, ką daryti. Niekam tada nereikia sėdėti prie kompiuterio ir žiūrėti, kokia yra situacija“, – aiškina Europos kosmoso agentūros mechatronikos inžinierius M. Klimavičius.
M. Klimavičius sako, kad jo svajonė – pamatyti žmogų Marse, tačiau pats ten skristų tik turėdamas atgalinį bilietą. Nors Lietuva dar nepriklauso 22 šalis vienijančiai Europos kosmoso agentūrai, praėjusiais metais jau pradėjome stojimo į CERN procedūrą. Šiuo metu 40-yje pasaulio šalių veikia 170 CERN duomenų centrų, kurie sukuria apie 2 mln. darbo vietų.
