Daugelis antropologų pasakytų, kad žmogaus smegenų dydžio evoliuciją labiausiai paveikė žmogaus priklausymas didelėms socialinėms grupėms. Tačiau naujausi tyrimai verčia tuo suabejoti, portale bbc.com rašo mokslo naujienų apžvalgininkė Melissa Hogenboom.

Kone kiekvienoje Niujorko universiteto (JAV) Primatologijos fakulteto spintoje būtų galima rasti kokių nors kaulų. Taip M. Hogenboom pradeda pasakojimą apie susitikimą su antropologijos dėstytoju Jamesu Highamu, noriai sutikusiu pasidalyti žiniomis vienu svarbiu žmonijos evoliucijos aspektu – kodėl mūsų smegenys tokios didelės.

Alternatyva socialinei smegenų evoliucijos hipotezei

Pašnekovas iš pradžių parodo didžiulę lemūrų kaukolių kolekciją, paskui pereina prie mūsų žmogiškųjų giminaičių kaulų. Labiausiai jis domisi smegeninių – kaukolėse esančių ertmių, kuriose slypi galvos smegenys, – dydžiu. Ilgą laiką tyrinėjęs šią primatų – beždžionių, lemūrų ir žmonių – ypatybę, J. Highamas su kolegomis neseniai pateikė naują intriguojančią versiją, pagrindžiančią, kodėl mūsų smegenys tokios didelės.

Dažnai teigiama, kad vienų primatų smegenys yra didesnės už kitų todėl, kad skiriasi jų socialinė elgsena. Taigi reiktų suprasti, kad tiems primatams, kurie gyvena didesnėse ir sudėtingesnėse socialinėse grupėse, reikalingos didesnės smegenys – idant jie galėtų visavertiškai dalyvauti atitinkamų grupių socialiniuose procesuose. Ši teorija gyvuoja maždaug du dešimtmečius ir yra vadinama socialine smegenų evoliucijos hipoteze.

Atlikę išsamią primatų analizę, J. Highamas ir jo kolegė A. Decasien teigia įsitikinę, kad socialinė smegenų evoliucijos teorija atspindi tik dalį tiesos. Kaip nurodoma žurnale „Nature Ecology and Evolution“ paskelbtoje jų tyrimo medžiagoje, smegenų dydžiui daugiau įtakos turėjo primatų mityba.

Kad prieitų prie šios išvados, A. Decasien vadovaujama tyrėjų komanda išanalizavo 140 primatų rūšių duomenų rinkinį (tirti tokių gyvūnų kaip laibapirščiai ir kelių rūšių gibonai duomenys). Tyrėjai siekė išsiaiškinti ryšį tarp primatų smegenų dydžio ir kelių socialinių veiksnių, kaip antai grupės dydžio ir socialinės struktūros.

Kaip teigia tyrimo autoriai, tai buvo pirmas kartas, kai hipotezei patikrinti išanalizuotas tokio plataus masto duomenų rinkinys. Pavyzdžiui, iškėlus socialinę smegenų evoliucijos hipotezę, visiškai nebuvo nagrinėti orangutanai, kurie, nors ir gyvena atsiskyrėliškai, turi palyginti dideles galvos smegenis.

Taigi naujuoju tyrimu nustatyta, kad pagrindinis smegenų dydį nulėmęs veiksnys – ne socialinės grupės dydis, o mityba. Pasak J. Highamo, jau seniai buvo žinoma, kad vaisėdžių primatų smegenys yra didesnės už lapaėdžių. Gali būti, kad taip yra todėl, kad misti vaisiais paprasčiausiai naudingiau – jų didesnė maistinė vertė, be to, juos suvirškinti lengviau negu lapus. Tačiau maitintis vaisiais yra ir sudėtingiau. Pavyzdžiui, erdvės ir laiko požiūriu vaisiais apsirūpinti kur kas sunkiau, taigi vaisiais mintantiems individams tenka labiau pasistengti, aiškina tyrėjas.

Vis dėlto, pasak tyrimo autorių, nevalia teigti, kad smegenų dydžio evoliucijai socialinės grupės dydis neturėjo visiškai jokios įtakos. Kadangi vaisių susirasti sunkiau negu lapų, vaisėdžiams dažniau tenka nukeliauti didesnius atstumus, o ilgos kelionės savo ruožtu yra kur kas saugesnės, kai keliaujama didesnėmis grupėmis. 

„Jei tam tikrą vaismedį jau nusižiūrėjusi kita gyvūnų grupė, veiksnys, nulemsiantis, kuri iš tų grupių susirinks vaisius, dažniausiai bus grupės dydis“, – aiškina J. Highamas. Kitaip tariant, kuo didesnė grupė, tuo lengviau kovoje dėl maisto nurungti mažesniąją grupę.

„Visi šie dalykai evoliucionuoja kartu, tačiau didžiausia socialinės smegenų evoliucijos hipotezės problema yra tai, kad ji aiškiai įvardija, jog būtent šio veiksnio įtaka yra svarbesnė negu bet kokio kito, – sako A. Decasien. – Jei jau skirstytume tik taip ir ne kitaip, tai mūsų tyrimas parodė, kad daugiau įtakos turėjo kitas veiksnys [mityba].“

Galbūt atsižvelgta ne į visus aspektus

A. Decasien ir J. Highamas teigia suprantantys, kad kritika neišvengiama.

Socialinės smegenų evoliucijos hipotezės autorius Robinas Dunbaras iš Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystė), susipažinęs su naujojo tyrimo medžiaga, išvadas nedelsdamas užginčijo, rašo M. Hogenboom.

Visų pirma, pasak jo, svarbiausia šiuo požiūriu apskritai nėra smegenų dydis. Lemiamą reikšmę turi konkrečios smegenų dalies – neokortekso – dydis. Ši smegenų dalis atlieka svarbų vaidmenį pažinimo, erdvinio mąstymo ir kalbos procesuose.

„Svarbu suprasti, kad neokortekso dydis ir smegenų dydis yra du skirtingi dalykai, – sako R. Dunbaras. – Pirminės socialinės smegenų evoliucijos analizės atskleidė, kad socialinės grupės dydis ne itin koreliuoja (jei apskritai koreliuoja) su bendru smegenų dydžiu, tačiau gerai koreliuoja su neokortekso dydžiu. [...] Tai būtų sunku suderinti su jų tvirtinimu.“

Antra, R. Dunbaro teigimu, socialinės grupės dydis ir mityba neturėtų būti pagrindas dviem atskiroms smegenų evoliucijos teorijoms. Jo įsitikinimu, abu aiškinimai yra visiškai teisingi, ir šios smegenų ypatybės kažkuriame giluminiame lygmenyje tikrai yra glaudžiai susijusios. „Smegenys neišsivystys tokios didelės, kad galėtų susitvarkyti su viskuo socialinėje ar kitoje plotmėje, jei mityba nepakis taip, kad būtų įsisavinama daugiau maistinių medžiagų, padedančių smegenims augti“, – sako jis. 

Vis dėlto R. Dunbaras išlieka įsitikinęs, kad socialinės grupės dydis, o ne mityba yra lemiamas veiksnys.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Komentarai ()