Kažkada astrofizikas Neilas DeGrasse Tysonas yra pasakęs, jog „dinozaurai išnyko dėl to, kad neturėjo priešais delną pasukamų nykščių ir smegenų galios, reikalingos kosminei programai sukurti“.

Nors nesame dinozaurai – ir nykščiai mūsų funkcionalūs, ir jau turime technologinį gebėjimą atsiplėšti nuo Žemės – mokslininkai aptiko dar vieną rimtą kliūtį naujų pasaulių kolonizavimui – mūsų pačių imuninę sistemą, rašo telegraph.co.uk.

Nors astronomai mėgsta kartoti, kad mes esame sudaryti iš žvaigždžių dulkių, žvaigždės kosmosu keliauti gali kur kas drąsiau ir toliau, nei iš jų dulkių sudaryti žmogeliai.

Per milijardus evoliucijos metų žmonija buvo izoliuota Saulės sistemos pakraštyje – ir gali būti, kad dabar iš ten ištrūkti bus be galo sunku.

Rusijos ir Kanados mokslininkų grupė analizavo mikrogravitacijos poveikį 18 Rusijos kosmonautų, pusmetį gyvenusių Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS), kraujo baltymų sandarą.

Tyrimo rezultatas kelia nerimą: baltymai pasikeitė tiek, kad nusilpo imuninės sistemos, dėl ko net banalus slogos virusas galėtų sukelti labai rimtą ligą.

„Tyrimo rezultatai parodė, kad nesvarumo sąlygomis imuninė sistema elgiasi taip, tarsi žmogus jau būtų kažkuo užsikrėtęs, nes žmogaus kūnas nežino ką daryti ir bando įjungti visas įmanomas gynybines sistemas“, – sakė Maskvos fizikos ir technologijų instituto bei Skolkovo mokslo ir technologijų instituto profesorius Jevgenijus Nikolajevas.

Kosminių skrydžių poveikis žmogaus organizmui aktyviai tyrinėjamas nuo pat žmogaus kosminių skrydžių pradžios, nuo praėjusio amžiaus vidurio, tad dabar gerai žinoma, kad mikrogravitacija veikia metabolizmą, kūno temperatūros reguliavimą, raumenų tonusą, kaulų tankį, kvėpavimo sistemos veikimą.

Praėjusiais metais JAV mokslininkai taip pat nustatė, kad astronautams, keliavusiems į tolimąjį kosmosą – link Mėnulio – būdinga net penkis kartus didesnė mirties nuo širdies ir kraujotakos ligų rizika, nei astronautams, kurie dirbo artimojoje Žemės orbitoje ar apskritai nebuvo pakilę nuo Žemės paviršiaus.

Bendras astronautų fizinis pasirengimas yra geresnis nei statistinio visuomenės nario, jiems prieinama pati geriausia įmanoma sveikatos apsauga, todėl natūralu, kad ir jų sveikata yra geresnė nei vidutinio piliečio.

Tad, į tolimą kosmosą niekada neskridusiems astronautams buvo būdinga 10 proc. mirties nuo širdies ligų rizika.

Tačiau panašaus amžiaus žmonėms, pasiekusiems Mėnulį ar keliavusiems į tolimą kosmosą, rizika mirti nuo širdies ligų išauga iki 43 procentų. Galbūt taip yra dėl mirtino kosminės spinduliuotės poveikio.

Visgi, molekuliniai mechanizmai, sukeliantys fiziologinius pokyčius dėl kosminių skrydžių, iki šiol yra nelabai gerai suprantami.

Norint labiau pasigilinti į žmogaus fiziologijos pokyčius kosminių kelionių metu, tyrimo autoriai kiekybiškai vertino 125 skirtingų baltymų koncentracijas kosmonautų kraujo plazmoje.

Keičiantis imuninei sistemai, kinta ir joje esantys baltymai, tad kiekybiniai baltymų pokyčiai gali būti naudojami kaip imuninės sistemos veikimo stebėsenos priemonė. Kosmonautų kraujas buvo imamas likus 30 dienų iki kelionės į TKS ir nedelsiant po jų sugrįžimo į Žemę.

Taip pat buvo tiriamas kraujas, paimtas praėjus savaitei po nusileidimo. Masės spektrometru buvo nustatinėjama visų skirtingų baltymų koncentracijos.

„Kai ištyrėme kosmonautus, pusę metų dirbusius kosmose, nustatėme, kad jų imuninė sistema buvo susilpnėjusi. Jie buvo neapsaugoti net nuo paprasčiausių virusų.

Taigi, mums reikia naujų priemonių apsisaugoti nuo sutrikimų ilgų skrydžių metu. Turime suprasti mechanizmus, kurie sukelia šiuos sutrikimus.

Jeigu surasime mechanizmus, kurie yra veikiami nesvarumo, galėsime juos paveikti ir ieškoti kažkokio priešnuodžio, galbūt pasiūlysime kokį nors farmacinį produktą, kuris apsaugotų nuo neigiamų procesų“, – sakė pirmoji šio tyrimo autorė, Maskvos fizikos ir technologijų instituto Jonų ir molekulių fizikos laboratorijos mokslininkė dr. Irina Larina.

Tyrimą publikavo recenzuojamas leidinys „Nature Scientific Reports“.

Komentarai (8)