Evoliucijos mokslas pirmiausia asocijuojasi su garsiuoju natūraliosios atrankos teorijos „tėvu“ Charles`u Darwinu. Jo idėjos buvo nepaprastai reikšmingos, tačiau daugybei mokslininkų teko ištisus dešimtmečius dirbti, siekiant jas įrodyti arba papildyti.

Šių mokslininkų gretose buvo ir amerikiečių biologė Lynn Margulis, sugebėjusi įminti vieną didžiausių evoliucijos mįslių.

Evoliucija nulėmė, kad Žemėje turime tokią didelę gyvų organizmų įvairovę. Dėl atsitiktinių mutacijų bei kitų biologinių procesų organizmuose vyksta genetiniai pokyčiai, o tuomet į darbą kimba natūralioji atranka – organizmai su naudingesniais pakitimais išlieka ir susilaukia daugiau palikuonių. Tačiau štai mįslė: kaip primityvios bakterijos evoliucionavo į daug sudėtingesnes eukariotines ląsteles, kurios sudaro visą mus supantį grybų, augalijos ir gyvūnijos pasaulį? Juk turėjo įvykti milžiniškas evoliucinis lūžis!

L. Margulis mėgo iššūkius ir nebijojo kelti sudėtingus klausimus. Ji ėmėsi įrodinėti, kad sudėtingos ląstelės – tai abipusiškai naudingų ryšių tarp paprastesnių ląstelių rezultatas. Prieš milijonus metų vienoms ląstelėms „prarijus“ kitas, išsivystė mainai: didesnioji ląstelė teikė apsaugą, o mažesnioji – energiją.

Taip susiformavo savotiški hibridai – pirmosios eukariotinės ląstelės. Jų dalys, pavyzdžiui, fotosintezę vykdantys chloroplastai – tai kadaise savarankiškai gyvavę bakteriniai organizmai. Mokslininkų bendruomenė šią teoriją iš pradžių pasitiko su pajuoka.

L. Margulis idėjos atrodė pernelyg radikalios ir griaunančios nusistovėjusias mokslo tiesas. Vis dėlto ilgainiui susikaupus įrodymams, praeito amžiaus devintajame dešimtyje L. Margulis endosimbiozės teorija buvo pagaliau visuotinai pripažinta evoliucine doktrina.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Mokslo sriuba

Komentarai (9)