10 įdomiausių savaitės mokslo naujienų (2018–05–28) ()
1: Nauji kalnai;
2: Nauja planeta;
3: Nauji magnetai;
4: Nauji juodosios bedugnės vaizdai;
5: Plutonas – dar labiau neplaneta;
6: Perprogramuoti virusai – prieš vėžį;
7: Naujos raketos;
8: Nauji anglies nanovamzdeliai;
9: Nauja rekordinė energija;
10: Stelaratoriaus kelias.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šimtų kilometrų ilgio kalnų ir slėnių masyvai glūdi po Vakarų Antarktidos ledynais. Šis atradimas rodo, kad Antarktida gali dar svariau prisidėt prie pasaulinio vandenyno lygio kilimo.
Per ledą prasiskverbiančiais radarais tyrėjai aptiko tris slėnius, jungiančius du stambius ledo regionus: Vakarų Antarktidos ledo skydą ir daug didesnį Rytų Antarktidos ledo skydą.
Naujai atrastos landšafto formos Rytų Antarktidos ledui tekėti per Vakarų Antarktidą į pakrantę.
Bet dėl kylančios temperatūros ledui plonėjant, šie slėniai ir kalnai gali „padidinti iš Antarktidos centrinės dalies link pakraščių slenkančio ledo greitį ir mastą, kas pakeltų jūros lygį,“ sakė Kate Winter, tyrimo vyr. autorė ir Northumbria universiteto mokslo darbuotoja.
Mokslininkai aptiko kosminę uolieną, kuri patvirtina idėją, jog milžiniška, superžemės dydžio devintoji planeta tikrai egzistuoja kažkur Saulės sistemos ribose.
Feromagnetinių elementų atomai kristalinėje gardelėje išsidėstę tvarkingai – dėl to jie pasižymi natūraliu magnetizmu, kad pasireikštų jų magnetinės savybės, jiems išorinio magnetinio lauko nereikia.
Lig šiol manyta, kad tokias savynes kambario temperatūroje tri tik trys metalai: geležis, kobaltas ir nikelis (retųjų žemių elementas gadolinis šiai grupei priskirtinas tik iš dalies, nes jo feromagnetinės savybės išnyksta, 8 °C). Tačiau Minesotos universiteto mokslininkų komandai pavyko sukurti ploną kristalinę rutenio plėvelę, kuri feromagnetiškumą išlaiko normaliomis sąlygomis. Apie tai pasakojama žurnale Nature Communications publikuotame straipsnyje.
Superplonos rutenio plėvelės feromagnetiškumą išlaiko kambario temperatūroje, — ir tai perspektyvi naujų atminties modulių medžiaga.
Feromagnetinių elementų atomai kristalinėje gardelėje išsidėstę tvarkingai – dėl to jie pasižymi natūraliu magnetizmu, kad pasireikštų jų magnetinės savybės, jiems išorinio magnetinio lauko nereikia.
Lig šiol manyta, kad tokias savybes kambario temperatūroje turi tik trys metalai: geležis, kobaltas ir nikelis (retųjų žemių elementas gadolinis šiai grupei priskirtinas tik iš dalies, nes jo feromagnetinės savybės išnyksta, 8 °C). Tačiau Minesotos universiteto mokslininkų komandai pavyko sukurti ploną kristalinę rutenio plėvelę, kuri feromagnetiškumą išlaiko normaliomis sąlygomis. Apie tai pasakojama žurnale Nature Communications publikuotame straipsnyje.
Superplonos rutenio plėvelės feromagnetiškumą išlaiko kambario temperatūroje, — ir tai perspektyvi naujų atminties modulių medžiaga.
Teleskopai iš viso pasaulio apjungė jėgas, bandydamai pirmą kartą nufotografuoti juodąją bedugnę. Šio kadro dar reikės palaukti bent keletą mėnesių, bet stebėjimas jau pateikė pirmuosius rezultatus.
2013 prie teleskopų kolektyvo prisijungęs Atacama Pathfinder Experiment ( APEX) radioteleskopas Čilėje beveik padvigubino mūsų galaktikos centre esančios supermasyvios juodosios bedugnės, Šaulio A*, stebinčio Event Horizon Telescope ( EHT ) bazę, todėl pasidarė įmanomi smulkių objektą supančios erdvės detalių stebėjimai.
Pačių JB stebėti negalime – jų trauka tokia stipri, kad iš jos negali ištrūkti net šviesa.
Tačiau galime stebėti erdvę aplink ją, kur JB traukiama materija suformuoja įkaitusį akrecinį diską.
Vieta, kur pabėgimo greitis tampa lygiu šviesos greičiui, vadinama įvykių horizontu ir būtent jį EHT bando nufotografuoti.
2013 metų Šaulio A* stebėjimais pasiekta vos trijų Schwarzschildo spindulių raiška, tad buvo galima įžiūrėti vos 36 milijonų kilometrų dydžio detales.
Gal tai atrodo labai grubus vaizdas – palyginimui, nuo Žemės iki Saulės yra 150 milijonų kilometrų – bet jis smulkesnis už numanomą akrecinio disko dydį, tad astronomai galėjo pradėti jo tyrimus.
Iš kol kas gautų duomenų galima spėti, kad Šaulio A* įvykių horizontas riestainio formos, – gal dėl to toks alkanas.
Nauji duomenys leis susidaryti tikslesnį vaizdą.
Plutonas gali būti sudarytas iš milijardo į rutulį sulipusių kometų. Jo cheminė sudėtis rodo, kad tokia gali būti jo kilmė ir kaidaise jame galbūt netgi tyvuliavo skystas vandenynas.
Plutone pilna azoto. Jo yra is chock full of nitrogen. Dabar jo yra retutėje atmosferoje ir kietu pavidalu – iš azoto turtingo ledo sudarytame ledyne Sputnik Planitia.
Pagrindinė Plutono ir kitų Saulės sistemos pakraščių objektų susidarymo hipotezė teigia, kad jie susidarė iš kometų, ir naudojant 2015 metų New Horizons misijos duomenis, buvo paskaičiuota, kad Plutonas irgi galėjo taip susidaryti.
Tik Plutono paviršiuje buvo visai nedaug anglies monoksido, o kometose to gėrio pilna. Tad, kur jis dingo? Gal jis po azoto ledu, arba sureagavo, nes jis daug aktyvesnis už azotą.
Jei Plutone yra skysto vandens okeanas ar tiesiog skysto vandens, su juo monoksidas galėjo sureaguoti – taip Plutone liktų šių reakcijų produktai, o paties monoksido – labai mažai.
New Horizons duomenyse būta užuominų, kad Plutone po kilometrų storio ledu gali būti skysto vandens, tačiau pakankamai duomenų neturime.
Jie Plutonas sudarytas iš kometų, pasitvirtintų hipotezė, kad Saulės sistemos pakraščių kūnai irgi taip susidarė tokiu būdu.