Įdegęs žmogus - prasčiokas darbininkas, o šviesi oda - aukštuomenės ženklas: koks žmogus šį požiūrį apvertė aukštyn kojomis ir kada tai nutiko? ()
Jūs tikriausiai žinote, kad anksčiau žmonės dirbtinai šviesino odą. Įdegęs žmogus buvo laikomas prasčioku lauko darbininku, o aukštuomenės moterys kruopščiai odą nuo saulės slėpė po nertais skėčiai ir pirštinėmis. Dabar - viskas priešingai, bet kada požiūris pasikeitė? O kada Lietuvoje atsirado pirmieji soliariumai?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
XX a. garsi prancūzų dizainerė Coco Chanel iš atostogų grįžo su bronziniu įdegiu ir nuo tos dienos požiūris į įdegusią odą pasikeitė.
Iki tol dar senovės Graikijoje ir Romoje moterys šviesindavo odą dažais ar kreida, vėliau damos nesiskirdavo su pirštinėmis ir skėčiais. Šviesi oda bylojo apie aukštą kilmę, o įdegis buvo siejamas su sunkiu darbu laukuose plieskiant saulei.
Tačiau įdegiui atėjus į madą, vokiečių mokslininkas Friedrichas Wolffas netrukus atidarė ir pirmąjį soliariumo saloną. Jis tyrė ultravioletinių spindulių poveikį sportininkų organizmui ir pastebėjo, kad šie spinduliai keičia odos spalvą – ji tamsėja.
1979 m. F. Wolffas su broliu JAV įkūrė pirmąją soliariumų gamyklą. Iš pradžių naudotas tik medicinos tikslais, naujasis išradimas netruko pasklisti po visą pasaulį kaip išsigelbėjimas auksinio įdegio trokštantiems žmonėms.
Lietuvoje soliariumai atsirado praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Tačiau tik 2009 m. priimtos sugriežtintos soliariumų naudojimo taisyklės, ribojančios tokiu būdu besideginančių žmonių amžių – soliariumo paslaugomis gali naudotis tik pilnamečiai. Taip siekta atkreipti dėmesį, kad ultravioletiniai spinduliai gali turėti neigiamos įtakos odos būklei ir bendrai žmogaus sveikatai.
