Ir juokinga, ir graudu: štai kaip gyveno mūsų tėvai ir seneliai sovietmečiu (Foto) (3)
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir įjungus ją į SSRS sudėtį, joje imta diegti socialistinę ūkio sanklodą: panaikinta privatinė nuosavybė, visos ekonomikos šakos sparčiai pertvarkomos pagal sovietinį modelį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1940 m. liepą nacionalizuota žemė, bankai, stambioji pramonė, rudenį pradėta prekybos įmonių ekspropriacija. 1941 m. pradžioje buvo nacionalizuota beveik visa pramonė.
Svarbus žingsnis ūkiškai okupuojant Lietuvą buvo rublio įvedimas. 1941 m. pavasarį pranešta, kad litas jau nebegalioja ir atsiskaityti galima tik rubliais. Litai į rublius keisti nepalankiu santykiu, todėl nuvertėjo gyventojų santaupos. Įtraukus Lietuvą į SSRS ūkio sistemą kainos ėmė stipriai kilti, o gyventojų perkamoji galia sumažėjo, buvo jaučiamas didelis prekių deficitas.
Sovietizacija ypač stipriai palietė žemės ūkio sektorių, kadangi Lietuva, kaip ir kitos okupuotos Baltijos valstybės, buvo žemės ūkio kraštai. 1940 m. liepos 22 d. Žemės nacionalizavimo deklaracija numatė, kad visa Lietuvos žemė, miškai ir vandenys yra valstybės nuosavybė, o ūkininkai iš žemės savininkų virto jos valdytojais.
Didžiausia žemės norma ūkiui buvo nustatyta 30 ha, tačiau realus priskirtos žemės kiekis priklausė nuo socialinės klasės. Nors 1940 m. kolektyvizacija Lietuvoje nebuvo pradėta vykdyti, tačiau jai rengtasi, siekiant galutinio komunistų agrarinės politikos tikslo – žemės kolektyvizavimo.
1944 m. liepą Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą, buvo pratęstas 1940 m. pradėtas socialistinės ūkio sanklodos diegimas. „Socializmo statyba“ apėmė visas ekonomikos sritis.
Gyventojų buities pokyčiai
Lietuvos, Latvijos ir Estijos SSR lenkė kitas sovietines respublikas pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui.
8-ojo dešimtmečio viduryje dalis Lietuvos visuomenės tapo viena labiausiai pasiturinčių Sovietų Sąjungoje.
Didesnes pajamas gaudavo sovietinės nomenklatūros elitas, prekybininkai ir asmenys, galėję gauti deficitinių prekių, dalis žemės ūkio srityje dirbančiųjų, gaunančių pajamas iš asmeninių ūkių.
Didėjant pajamoms, proporcingai augo ir gyventojų vartotojiškumas, tačiau apsirūpinimas kasdieniam gyvenimui būtinomis prekėmis iš sovietinio žmogaus reikalavo nemažai energijos ir sumanumo, „blato“ ryšių, plačių socialinių tinklų kūrimo ir jų nuolatinio vystymo.
Tuo pačiu metu dėl intensyvios urbanizacijos, didėjančio visuomenės išsimokslinimo ir Sovietų Sąjungon patenkančios informacijos apie Vakarų pasaulio ekonominį klestėjimą, augo ir kokybiniai reikalavimai plataus vartojimo prekėms, keitėsi pačios kultūrinės ir socialinės vertybės.
Nors plataus vartojimo prekių asortimentas įvairėjo ir gerėjo jų kokybė, tačiau prekių nuolat trūko, nes sovietinė ekonomika negalėjo patenkinti žmonių buitinių ir socialinių poreikių.
* * *
XX a. 9-ajame dešimtmetyje, ypač antroje jo pusėje, Sovietų Sąjungos ekonominė ir socialinė padėtis labai pablogėjo: mažėjo gamyba ir nacionalinės pajamos, didėjo atotrūkis tarp gamybos ir vartojimo, tarp gyventojų piniginių pajamų ir jų padengimo prekėmis, sparčiai kilo kainos, augo infliacija.
Ūkio krizės priežasčių buvo daug: socialistinė ekonominė sankloda, ydingas ūkio mechanizmas ir nesubėgėjimas jį valdyti (planinės ekonomikos sistema ir jos komandinė-administracinė valdymo schema), nuasmeninta nuosavybė, neužtikrinanti materialinių gamybos stimulų, militarizuota ekonomika, mokslinis-technologinis atsilikimas, ūkinė izoliacija nuo Vakarų pasaulio, infliacija, griaunanti vartojimo rinką. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėtos SSRS ekonominės reformos nebepajėgė sustabdyti nei ekonomikos krizės, nei sovietinės imperijos griūties.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyresnioji specialistė Rūta Grišinaitė.
Visą virtualią parodą galite apžiūrėti štai čia.
NAUDOTA LITERATŪRA:
BULOTA, Rytis. SSRS reformų išvakarėse: nomenklatūra ir inteligentija Lietuvoje. In Darbai ir dienos, nr. 49. Kaunas, 2008.
DRĖMAITĖ, Marija. Svajonių fabrikai?: industrializacijos palikimas Baltijos jūros regione (1945–1990 m.) kultūros istorijos požiūriu. In Darbai ir dienos, nr. 52. Kaunas, 2009.
DRĖMAITĖ, Marija. Industrializacija ir urbanizacija. In Lietuvos kultūros istorija nuo pokario iki šių dienų, MO muziejus, prieiga internetu.
DRĖMAITĖ, Marija. Urbanistika ir gyvenamoji architektūra. In Lietuvos kultūros istorija nuo pokario iki šių dienų, MO muziejus, prieiga internetu.
DRĖMAITĖ, Marija. Baltic Modernism. Architecture and Housing in Soviet Lithuania. Berlynas, 2017.
GRYBKAUSKAS, Saulius. Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais. Vilnius, 2011.
Grybkauskas, Saulius. Lietuviškosios sovietinės nomenklatūros požiūris į ūkio valdymo permainas Sovietų Sąjungoje 7-ojo dešimtmečio viduryje. In Lietuvos istorijos metraštis, nr. 2, Vilnius, 2002.
Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005.
IVANAUSKAS, Vilius. Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos (1968–1988 m.). Vilnius, 2011.
MEŠKAUSKAS, Kazimieras. Lietuvos ūkis 1940–1990. Vilnius, 1994 m.
MISIŪNAS Romualdas J., Taagepera Rein. Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940–1980. Vilnius, 1992.
