Žmogaus evoliuciją įsivaizduojame neteisingai - Darwino medis mus klaidina ()
Visi žmonės yra skirtingi – gyvena skirtingose pasaulio vietose ir visuomenėse, laikosi skirtingų taisyklių ir bijo skirtingų dievų (arba nebijo išvis). Tačiau nauji įrodymai patvirtino, jog pirmieji žmonės dar labiau skyrėsi vienas nuo kito, nei šiandien.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujame straipsnyje, publikuotame žurnale „Trends in Ecology & Evolution“, grupė genetikų, bioantropologų ir archeologų diskutavo apie tai, kad žmogus išsivystė ne iš viename Afrikos regione gyvenusių žmonių, bet iš skirtingų populiacijų, išsibarsčiusių po visą žemyną – ir jos tarpusavyje susimaišė tik vėliau.
„Įrodymai demonstruoja, kad mūsų protėviai buvo išsibarstę po Afriką. Elgesio, fizinių ir veido bruožų savybės, kurias turime šiandien, pradėjo lėtai vystytis tik keičiantis šioms skirtingoms bendruomenėms“, – teigia mokslinė bendradarbė ir pagrindinė mokslinio darbo autorė iš Oksfordo universiteto Eleanora Scerri.
Tyrimo metu mokslininkė su savo komanda analizavo ne tik iškasenas, bet ir genetinius, archeologinius ir senovinės aplinkos duomenis. Maždaug prieš pusę milijono metų neandertaliečiai ir homo sapiens buvo išsiskirti iš kitų, tais laikais įprastų žmonių. Bet tik prieš 300 tūkst. metų ankstyvieji žmonės ėmė įgauti veido bruožus, kurie juos ėmė daryti panašiais į žmogų.
„Vis tiek visos 300-100 tūkst. metų senumo fosilijos rodo, kad žmonės nebuvo panašūs į tai, kaip mes atrodome šiandien. Bruožai būdingi mums – mažas veidas, iškilęs smakras, apvali kaukolė ir maži dantys – jau buvo būdingi, tačiau jų visų nebuvo viename žmoguje“, – sakė E.Scerri.
Šie bruožai dažnai būdavo išsibarstę ir egzistavo skirtingomis kombinacijomis su tuo, ką šiandien vadiname primityviais ir senoviniais veido bruožais. Kitaip sakant, kažkas, gyvenęs rytinėje Afrikos dalyje, galėjo turėti mažus dantis, o kažkas, gyvenęs pietinėje žemyno dalyje – apvalią kaukolę, kol kiti bruožai vis dar buvo primityvūs.
Visos žemyno bendruomenės išliko atskirtos pakankamai ilgai, nes tankūs miškai ir dykumos sudarydavo natūralius barjerus. Žinoma, kartas nuo karto bendruomenės susimaišydavo ir 100-40 tūkst. metų senumo fosilijos rodo, kad jau vis dažniau pasirodydavo žmonių su visais modernaus žmogaus bruožais.
Nėra tiksliai aišku, kada jau visi pasaulyje gyvenę žmonės turėjo modernius bruožus – tačiau prieš 12 tūkst. metų, kai medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės palaipsniui tapo žemės ūkiu užsiimančiomis bendruomenėmis, senoviniai bruožai – tokie kaip pailga galva ir dideli veidai – jau buvo išnykę. Anot tyrimo autorės, senoviniai įrankiai taip pat paremia šią teoriją.
Maždaug 2 mln. metų hominidai gamino beveik neapdirbtus įrankius, tokius kaip kirviai ir ilgi pjaustymo įrankiai. Bet maždaug prieš 300 tūkst. metų įvyko įvairioms veikloms skirtų akmeninių įrankių „sprogimas“. Jie buvo pradėti gaminti su skirtingais įrišimais, klijais ir dizainais.
„Manau, kad žmonių, manančių jog mes kilome iš vieno konkretaus regiono, yra labai mažai, todėl šios naujienos nėra labai naujos. Tačiau puiku, kad šis faktas bus pradėtas laikyti natūraliu“, – sakė biologine antropologija užsiimanti mokslininkė iš Keiptauno universiteto (Pietų Afrikos Respublika) Rebecca Ackermann.
„Kas galėtų tvirtinti priešingai?“, – klausia antropologijos profesorius iš Šiaurės Karolinos universiteto (JAV) Jon Marks. Nors jam pačiam šios žinios nebuvo šokiruojančios, mokslininkas džiaugiasi, jog tyrime yra iškeliama viena svarbi problema – galbūt mes naudojame neteisingas metaforas apibūdinti evoliucijai – pavyzdžiui, Charleso Darwino išsišakojantį medį.
„Dabar matome, kad medis nebūtinai yra tinkamiausia evoliucijos metafora. Labiau tiktų kažkas, kas išsišakoja, bet vėliau vėl susijungia. Galbūt medžio šaknys, susipynę upeliai arba kapiliarų sistemos?“, – svarsto J.Marks.
Parengta pagal livescience.com
