Japonijos pakrantės sargyba intensyviai ieško dingusios salos - pamestas nevertingas žemės lopinėlis yra didis praradimas (2)
Esanbe Hanakita Kojima - toks pavadinimas 2014 metais buvo duotas visai mažytei salai Japonijos šiaurėje. Maža, bereikšmė ir nevertinga sala, kuri iš esmės buvo netinkama gyvenimui, Japonijai buvo labai svarbi. Tokia svarbi, kad dabar jai dingus teritorija yra intensyviai žvalgoma - gal dar atsiras? Kodėl Japonijai taip reikia šios salos?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Neatsiras. Tikėtina, kad ledas ir povandeninės nuošliaužos šią salą pasiglemžė visiems laikams, nors ji dar visai neseniai virš vandens paviršiaus kyšojo beveik du metrus. Beveik neabejojama, kad sala paprasčiausiai sulūžo, tačiau bent jau jos pėdsakus tikimasi surasti.
Kada sala pradingo niekas tiksliai nežino - ji buvo tokia bevertė, kad niekas per daug jos ir neganė. Tikriausiai pirmieji apie Esanbe Hanakita Kojima pradingimą sužinojo japonų žvejai, kurie salą kartais naudodavo kaip pagalbinę vizualinės navigacijos priemonę. Jos išnykimas net ir šiems žvejams nėra tragedija, nes yra geresnių būdų susigaudyti, kur galima žvejoti, o kur prasideda ginčytini Rusijos vandenys.
Būtent tokia ir buvo Esanbe Hanakita Kojima reikšmė. Ši siaurutė žemės juosta buvo pats vakarinis Kurilų salyno pakraštys. Ši salų grandinė, kurią Rusija vadina Kurilų salomis, o Japonija - Šiaurinėmis teritorijomis. Konfliktas su šiokiomis tokiomis pertraukomis tęsiasi nuo 19 amžiaus vidurio, tačiau pilna jėga įsisiūbavo 20 amžiuje. Šiose teritorijose yra gamtinių išteklių, tačiau ir istoriškai Japonija mano, kad salos turėtų priklausyti jai.
Reikalas tame, kad japonai šias salas tyrinėja dar nuo 17 amžiaus vidurio. Jie pirmieji sudarė žemėlapį, ėmėsi išsamesnių tyrimų, registruodami daugybę mažų salelių. 1855 metais pasirašyti susitarimai tarp Japonijos ir Rusijos nurodė, kad pastarajai atitenka Sachalinas, o Japonijai - visos Kurilų salos. Taip šios dvi valstybės sugyveno iki 1905 metų, kuomet Rusijos Imperija kare Sachaliną pralaimėjo Japonijai. 1945 metais Sovietų sąjunga pasinaudojo padėtimi Japonijoje ir atplėšė Kurilų salas. Japonija, beje, didelių pretenzijų į visą salyną nereiškia, nors ten ir buvo pirmieji, tačiau norėtų turėti keturias salas - Iturupo, Kunašio, Šikotano salų ir Chabomajaus. Japonija jaučia, kad turi istorinę teisę, nes salas ištyrinėjo pirmieji, o jos Japonijai priklausė ir pagal 1855 metų susitarimus. 2009 metais Japonija Rusijai pasiūlė šias keturias salas pasidalinti po lygiai, bet Rusija tokio pasiūlymo net nesvarstė priimti.
Japonija yra gana arti Šiaurinių Teritorijų, tačiau dabar pradingus salai šis geografinis ryšys yra tarsi prarastas. Dingo tas fizinis žymeklis apie Japonijos buvimą tuose vandenyse. Tai - didelis praradimas, dėl to ieškoma salos likučių. Tačiau net juos suradus Esanbe Hanakita Kojima neatitiks paprasto salos apibrėžimo - tai turi būti sausuma. Tai reiškia, kad šiek tiek sumažės Japonijos teritorija ir stipriai sumažės Išskirtinė ekonominė zona, skaičiuojama nuo krantų. Tik įdomu, ko tikisi salos paieškos misija - juk ji tikrai nebus šiaip pasimetusi ar nuplaukusi.