Ką atsakytumėte, jeigu kas nors paklaustų Jūsų, kurie metai buvo patys blogiausi istorijoje? 2016, kai Lietuvos Seime pradėjo dominuoti valstiečiai, o JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas (neskaitant sunkiai suskaičiuojamų garsenybių mirčių)? Tikrai ne.

Kur kas blogesni buvo 1347 metai – tuomet Europą nusiaubė Juodoji Mirtis. Nedaug džiaugsmo buvo ir 1941–1945, ypač tiems žmonėms, kurie buvo žydų tautybės ir gyveno Europoje. Arba 1914–1918 metais – ypač 1918, kai ne tik vis dar vyko Pirmasis pasaulinis karas, bet ir siautė „ispaniškasis gripas“, myriop pasiuntęs net 100 milijonų žmonių, rašo „Science Direct“.

Pasirodo, buvo ir kur kas blogiau. Buvo 536 metai.

„Tai buvo pradžia periodo, kai gyventi buvo blogiausia – jei ne patys blogiausi kada nors buvę metai“, – sakė Harvardo univeristeto (JAV) archeologas ir viduramžių istorikas Michaelas McCormickas. Jo su kolegomis surašytame moksliniame darbe teigiama, kad pirmieji ekonominio atsigavimo ženklai po šio nuosmukio stebimi tik nuo maždaug 640 metų.

536 metais ėjo dešimtieji Bizantijos imperatoriaus Justiniano Didžiojo valdymo metai. Be įprastinių, nebestebinančių vietinės reikšmės konfliktų žmonių apgyvendintose vietovėse nieko įdomesnio nevyko: nei kokių nors ligų protrūkių, nei didesnio masto genocidų.

Bet užtat dangus elgėsi keistai: susidarė kažkoks keistas dulkių debesis, užtemdęs Saulę, dėl ko krito temperatūra Žemėje ir prasidėjo kiti su klimato kaita susiję pokyčiai, tapę ilgos nemalonių įvykių grandinės priežastimi: buvo ir sausra, ir prastas derlius – Kinijoje vasarą pasnigo –, ir dėl to kilęs visuotinis badas.

„Ir šiais metais nutiko taip, kad pasireiškė pats siaubingiausias pranašiškas ženklas. Nes Saulė visus šiuos metus skleidė savo šviesą be ryškumo, kaip ir Mėnulis, ir atrodė tai panašiai, kaip užtemimas, nes metami spinduliai buvo ne tokie ryškus, prie kokių buvome pratę“, – rašė Bizantijos istorikas Prokopijus.

Esama pakankamai įrodymų, leidžiančių manyti, kad dėl to kalti katastrofiški ugnikalnių išsiveržimai – ir Antarktidos ledo mėginiuose, ir Grenlandijos medžių rievėse, ir vertinant vėlesnių ugnikalnių išsiveržimų poveikį planetai – jie taip pat sukeldavo trumpalaikius globalinius atšalimus ir visuotinį badą.

Atlikus detaliausią visų laikų Colle Gnifetti ledyno, esančio Šveicarijos ir Italijos pasienyje, ledo gręžinių analizę, mokslininkai gavo naujos informacijos apie negandų šimtmetį, kurį išgyveno žmonija.

Ledo gręžiniai yra fantastiškai iškalbingas archeologinės informacijos išteklius, nes ilgalaikiai ledo klodai susidaro kasmet krentant sniegui. Tai reiškia, kad galima rasti bet kurių norimų metų ledo juostą ir pagal ją aiškintis, kas tais metais vyko atmosferoje.

536 metų ledo sluoksnyje buvo gausu vulkaninių pelenų ir piroklastų. Tai yra didelės apimties išsiveržimo požymis. Grenlandijos ir Antarktidos ledo gręžiniuose esama ir kito išsiveržimo, datuojamo 540 m., įrodymų – šis pakartotinis įvykis tik pablogino mūsų protėvių gyvenimus. O 541 metais prasidėjo dar ir Justiniano maras, tad blogi reikalai pakrypo dar blogesnėn pusėn.

Bet apie 640 metus mokslininkai lede aptiko naują pėdsaką: šviną. Taip, užteršimas švinu nėra labai jau geras dalykas. Tačiau archeologams tarša reiškia, kad žmonės vėl pradėjo dirbti kasyklose ir išgavinėti sidabrą iš švino rūdos.

Dar vienas švino taršos paūmėjimas įvyko 660 metais. Ir dar vienas – 695 metais. Žmonės tikrai išgavinėjo sidabrą ir kaldino monetas.

„Tai, kartu su Romos lydinių likučiais ir importuotu metalu, neabejotinai parodo, kad naujai iškastas metalas buvo panaudotas paskutinėse po Romos imperijos aukso monetose – nors jų vertė ir mažėjo, nes vis didesnę jų dalį sudarė sidabras, kol galų gale naujosios sidabro monetos apskritai išstūmė auksą. Didelės raiškos įrašai ledo gręžiniuose siūlo naują ir nepriklausomą atnaujintos sidabro gamybos chronologiją vakaruose ankstyvaisiais viduramžiais“, – savo tyrime teigia mokslininkai.

Trumpai tariant, tai reiškia, kad ekonomika pradėjo atsigavinėti – o tam prireikė maždaug šimtmečio. To pakanka, kad suprastume, kokia siaubinga galia slypi ugnikalniuose.

Įdomu tai, kad ledo gręžiniuose taip pat stebimas švino taršos sumažėjimas nuo 1349 iki 1353 metų. Tai itin tiksliai sutampa su Juodosios Mirties – pačios baisiausios maro epidemijos žygiu per Europą. Mokslininkai tokį aiškų maro epidemijos ir švino taršos sumažėjimo sutapimą netgi naudojo kaip atskaitos tašką, padėjusį užtikrinti, kad jie tiksliai nustatė metus, kada įvyko ugnikalnių išsiveržimai bei kada padidėjo tarša.

Mokslininkų tyrimo rezultatus publikavo žurnalas „Antiquity“.

Komentarai (4)