Žiūrint į praeitį lengva pastebėti klaidas ir galvoti, kas turėjo būti atlikta kitaip. Tačiau kritiniais momentais atsakingiems žmonėms dažnai pritrūksta šaltakraujiškumo. Ir dabar žmonės dažnai galvoja, kad „Titanikas“ galėjo išvengti tragedijos, jei jo varikliai būtų įjungę atbulinę eigą, bet ar tai tikrai yra tiesa? O gal reikėjo elgtis priešingai - padidinti greitį?

Tą 1912 metų balandžio 14 dienos naktį „Titanikas“ plaukė 22 mazgų (41 km/h) greičiu. Maksimalus laivo greitis siekė 24 mazgus, tačiau dabar dažnai kritikuojami ir tie 22 mazgai - juk įgula žinojo, kad Šiaurės Atlanto vandenyse yra ledkalnių. Tačiau tiesa yra ta, kad tais laikais tokia praktika buvo įprasta. Laivai turėjo keliauti greitai ir daugeliu atveju bet kokių problemų pavykdavo išvengti. O juk „Titanikas“ turėjo daug ką įrodyti - tai buvo moderniausias būdas keliauti į kitą pasaulio galą.

Ir taip, „Titanikas“ turėjo atbulinės eigos mechanizmą, tačiau jis buvo gana sudėtingas. 24 boileriai garu maitino du galingus šoninius garo variklius, kiekvienas iš kurių turėjo po 3 menčių sraigtą, ir vieną centrinę žemo slėgio turbiną, kurios keturių menčių sraigtas slėpėsi už laivo vairo. Atbulinė eiga buvo galima tik šoniniams varikliams - centrinė turbina tokios funkcijos neturėjo.

Kuomet lemtingą naktį buvo pastebėtas ledkalnis, laivą valdė ne kapitonas, bet Williamas McMasteras Murdochas ir jis iš karto ėmėsi veiksmų. Jis liepė pasukti laivą ir, kaip daugelis mano, nurodė variklius paleisti atbuline eiga. Laivo greitis ėmė kristi, bet ledkalnio vis tiek reikėjo išvengti. Garu valdomas vairo mechanizmas nebuvo pritaikytas greitiems manevrams, varikliams taip pat reikėjo laiko sustoti ir imti suktis atbuline eiga. Laiko tiesiog nepakako - skaičiuojama, kad nuo ledkalnio pastebėjimo iki smūgio buvo praėjusios tik 37 sekundės.

„Titanikas“ į ledkalnį trynėsi apie 7 sekundes, o tada atsiplėšė ir nuplaukė tolyn, kol galiausiai varikliai buvo sustabdyti ir įgula ėmė aiškintis padarytos žalos mastą. Greitai tapo aišku, kad nieko padaryti nebėra įmanoma ir „Titaniko“ laikas yra suskaičiuotas. Nenuskandinamu vadintas laivas patraukė į dugną, kur guli iki šiol.

Bet ar ledkalnio buvo įmanoma išvengti? Dabar manoma, kad taip. Murdochas ėmėsi teisingų veiksmų (nors manoma, kad vairas iš pradžių per klaidą buvo pasuktas ne į tą pusę), tačiau situaciją jis galimai įvertino neteisingai. „Titaniko“ bandymų metu buvo išsiaiškinta, kad įjungus atbulinę eigą nuo 24 mazgų iki visiško sustojimo praeina 3 minutės ir 15 sekundžių - tiek laiko tiesiog nebuvo. Dar daugiau - šiuose bandymuose laikas skaičiuotas nuo atbulinės eigos įjungimo, o tai savaime buvo sudėtingas procesas.

Vidurinės turbinos kryptis negalėjo būti apsukta, todėl ji buvo tiesiog sustabdyta, kol kiti sraigtai ėmė maltis atgal. Tačiau sustojusi turbina buvo tiesiai už vairo ir sumažino jo efektyvumą. Dabar manoma, kad jei Murdochas būtų nusprendęs nekeisti laivo greičio, „Titanikas“ galėjo išvengti susidūrimo.

Tačiau tai - tik dabartinis žvilgsnis atgal. Kas žino, kas galėjo būti ir kokia panika tą akimirką užvaldė įgulą. Kai kurie netgi mano, kad „Titanikas“ būtų išsilaikęs ilgiau arba visiškai išgyvenęs, jei į ledkalnį būtų rėžęsis nosimi - ši pleišto formos laivo dalis yra tvirtesnė, o ir skyrių būtų užtvindyta mažiau.

Komentarai ()