Mokslininkai nesutaria, kuri siaubinga liga kai kuriems europiečiams suteikė atsparumą ŽIV ()
Pražūtingos epidemijos, kurios siautėjo Europoje viduramžiais galėjo turėti netikėtos naudos. Manoma, kad dėl šios priežasties šiandien net 10 procentų europiečių turi imunitetą ŽIV (žmogaus imunodeficito virusui).
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau kuri būtent epidemija lėmė tokį netikėtą privalumą? Vieni mokslininkai šiuos „nuopelnus“ priskiria marui, tačiau kiti ginčijasi, kad tai nulėmė raupai. Viena yra aišku – kažkuri iš šių ligų leido išsivystyti mutacijai, kuri šiandien kai kuriems žmonėms leidžia turėti apsaugą nuo ŽIV.
Ši mutacija, kuri paveikia baltymą CCR5, esantį ant baltųjų kraujo kūnelių paviršiaus, neleidžia ŽIV pakliūti į šias ląsteles ir tokiu būdu pažeisti imuninę sistemą. Šiandien šią mutaciją nešioja apie 10 procentų europiečių – ši proporcija yra ženkliai didesnė, nei kituose žemynuose. Kodėl ši mutacija taip paplito Europoje?
Viena teorijų teigia, kad ši mutacija teikia pirmenybę jos nešiotojams ir saugo juos nuo viruso. Tačiau genetikai sako, kad mutacija, turinti kodinį pavadinimą CCR5-Δ32, atsirado dar prieš 2500 metų – žymiai anksčiau nei ŽIV.
Christopheris Duncanas iš Liverpulio universiteto sako, kad tam reikia, jog liga gyvuotų ištisus šimtmečius. Tad jo ir jo kolegų nuomone, tam labiausiai tinka maras. C.Duncano komanda atkreipia dėmesį, kad kai Juodoji mirtis pirmą kartą smogė, pražudydama 40 procentų europiečių tarp 1347 ir 1350 metų, vos 1 žmogus iš 20 000 turėjo CCR5-Δ32 mutaciją. Maro protrūkiams besikartojant, didėjo ir mutaciją turinčių žmonių skaičius. Tačiau kiti ekspertai tuo netiki.
2003 metais atlikus panašų tyrimą, buvo išsiaiškinta, kad mutacijos paplitimą nulėmė raupai. Būtent raupai vyrauja ligų eksperto Neilo Fergusono iš Karališkojo Londono koledžo hipotezėje. C. Duncanas pateikia kontrargumentą, kad raupai Europoje paplito tik XVII amžiuje, dėl ko jie negalėjo turėti rimtos genetinės įtakos. Tačiau N. Fergusonas savo ruožtu sako, kad raupų reikšmė nuvertinama – kadangi seniau jais sirgdavo pagrinde tik vaikai.
N. Fergusonas pažymi, kad C. Duncano teorijoje yra viena problema – ji verčia permąstyti, kaip buvo sukeltas maras. Jeigu mutaciją turintys žmonės turėjo didesnę tikimybę išgyventi, tai reiškia, kad marą sukėlė virusas.
Tačiau paplitusi nuomonė, kad marą viduramžiais sukėlė bakterijos Yersinia pestis. Pats C. Duncanas pripažįsta, kad jo teoriją įrodyti yra sunku. Tačiau jis tvirtina, kad protrūkius tampa lengviau paaiškinti, jeigu laikysimės hipotezės, jog maras buvo perduodamas iš žmogaus žmogui, tarsi virusas – priešingai nei buboninio maro, kurį sukėlė bakterijos, kurias nešiodavo žiurkės, teorija. Jis mano, kad žiurkės šioje vietoje visiškai nekaltos.
Jeigu tai tiesa, C. Duncanas gali paaiškinti ne tik didesnį mutacijos paplitimą Europoje, bet ir tai, kad didžiausią mutacijos lygį turi žmonės, gyvenantys Rusijoje ir Suomijoje, kur mutaciją nešioja net 16 procentų žmonių. Jis sako, kad maro protrūkiai Rusijoje ir Skandinavijoje truko žymiai ilgiau nei likusioje žemyno dalyje, tokiu būdu sutvirtinant mutaciją. Mat Šiaurės Europoje maras siautėjo iki pat maždaug 1800 metų.
