Tarpukario Lietuvoje pasai atrodė kitaip negu dabar. Kadangi savo fotografijas, kurias būtų galima prisegti prie paso, turėjo toli gražu ne kiekvienas, daug didesnis dėmesys buvo skiriamas asmens bruožų aprašymui. Akių, plaukų spalva, ūgis, veido forma – visa tai buvo įrašoma į pasą. Jei asmuo būdavo „raišas“ ar „kuprotas“ – pase atsispindėdavo ir tai.

Portalas 15min sudaro galimybę susipažinti su įdomiais faktais apie pasus tarpukario Lietuvoje.

Straipsnis parengtas remiantis informacija, kurią suteikė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas dr. Saulius Kaubrys.

Pasą privalėjo turėti 17-mečiai

Pirmieji Pasų įstatai, reglamentavę Lietuvos pasų išdavimą ir naudojimą, buvo priimti 1919 m. liepos 1 d. Jie buvo trumpaamžiai – nauji, Valstybės Tarybos priimti Pasų įstatai juos pakeitė dar tų pačių metų gruodžio 5 d.

Pagal pastaruosius įstatus pasą turėti privalėjo kiekvienas 17 metų amžiaus sulaukęs Lietuvos pilietis ar pilietė.

Norėjęs gauti pasą žmogus turėjo pristatyti savo nuotrauką, kuri buvo prisegama prie paso.

Tačiau vietose, kur nuotrauką pasidaryti buvo sunku, pasas pagal įstatus galėjo būti išduodamas ir be nuotraukos. Pasuose tuo metu turėjo būti nurodomi ir asmens bruožai.

17 metų nesulaukę asmenys buvo įrašomi į tėvo arba motinos pasą. Tik tėvams ar globėjams sutinkant, 12-17 metų asmenys galėjo gauti ir atskirą pasą.

Iškeliavęs iš valsčiaus arba miestelio, kuriame gyvena, taip pat mieste kiekvienas asmuo pasą su savimi privalėjo turėti visada. Valdžios atstovų pareikalautas, jis pasą privalėjo parodyti. Už paso neturėjimą grėsė piniginė bauda iki 50 auksinų.

Pasų įstatai vėliau buvo tobulinami. Pavyzdžiui, 1921 m. lapkričio 22 d. Steigiamojo Seimo priimtas Pasų Įstatų papildymo ir pakeitimo įstatymas numatė, kaip asmuo gali įrodyti esantis Lietuvos piliečiu.

Pagal šį įstatymą, pasai išduodami galėjo būti tik asmenims, kurie savo Lietuvos pilietybę įrodė arba senu rusišku pasu, arba I pasaulinio karo metu išduotu vokišku pasu, arba rusų laikų „gyventojų sąrašų knyga“, arba gimimo ar santuokos įrašu metrikoje.

Asmenis skirstė pagal ūgį ir veido formą

Ilgą laiką detalių instrukcijų, reglamentavusių pasų išdavimo atskirus niuansus, tarp jų ir asmens bruožų įrašymą, nebuvo. Vidaus reikalų ministro pasirašytos Vidaus pasams duoti taisyklės, aiškiai reglamentavusios pasų išdavimo tvarką, įsigaliojo tik 1930 m. lapkritį.

Šiose taisyklėse pabrėžta, kad norintis pasą gauti žmogus privalo pateikti ne tik Lietuvos pilietybę įrodančius dokumentus, bet ir „2 fotografijas nuimtas iš pryšakio, padarytas šviesiame fone“.

Taisyklės taip pat akcentavo, kad pasirinkti, kokia tikyba ir tautybė bus įrašyta pase, gali pats pasą išsiimantis asmuo.

Taip pat taisyklėse reglamentuota, kaip pase turi būti aprašytos asmens žymės.

Deklaruota, kad ūgis turi būti įvardintas kaip „žemas“, „vidutinis“ arba „aukštas“, veidas – kaip „apvalus“, „pailgas“ ir pan., plaukai – kaip „juodi“, „balti“, „geltoni“ ir pan., akys – kaip „mėlynos“, „juodos“ ir pan.

Įvardintos pase, remiantis šiomis taisyklėmis, turėjo būti ir ypatingos asmens žymės – „raišas“, „kuprotas“ ir pan. Taip siekta sudaryti galimybes kuo lengviau atpažinti žmogų.

Akcentuota, kad moteriai ištekėjus jai turi būti išduotas naujas pasas – tiesiog prirašyti vyro pavardę senajame pase negalima.

Taisyklės taip pat numatė, kad asmeniui mirus, jo pasu laikinai gali naudotis jo įpėdiniai – tokiu atveju pase tik turėjo būti padaromas įrašas, kad jo savininkas mirė.

Pasų išdavimo tvarką koregavo ir teritoriniai valstybės pokyčiai. Pavyzdžiui, prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, buvo išleistos specialios taisyklės, kurios nurodė, kad pasus turėjo gauti tik Lietuvos piliečiai.

Lietuvos pilietybę, pagal tas pačias taisykles, savaime įgijo Klaipėdos krašto gyventojai, kurie gyveno šioje teritorijoje 1920-1924 m. Tuo pačiu jie nustojo būti Vokietijos piliečiais.

Kaip ir šiais laikais, ministrai, diplomatai ir kai kurie kiti asmenys galėjo gauti specialius, diplomatinius pasus.

Komentarai ()