Kartkartėmis archeologų darbas būna ne šiaip nuobodus žemių valymas šepetėliu nuo kokių nors įdomesnių objektų – visai kaip ir Indianai Džounsui gali kilti pavojus jų gyvybėms, rašo „Science Alert“.

Štai senovinio miesto Pompėjos griuvėsių kasinėjimo darbus atliekantiems archeologams mirtiną pavojų gali kelti Antrojo pasaulinio karo laikų bombos: sąjungininkų bombonešiai ant šio ugnikalnio nuniokoto miesto numetė 165 bombas ir ne mažiau nei 7 iš jų turėtų būti nesprogusios iki šiol.

Nors bombos, gulinčios maždaug 22 hektarų Pompėjos kasinėjimų plote, pavojaus turistams nekelia, planuojant ateities kasinėjimo darbus jos taps rimtu iššūkiu, nes iki šiol jos yra neiškastos ir neatrastos.

Griuvėsių bombardavimas

79 mūsų eros metais Pompėją po pelenų sluoksniu palaidojo Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimas. 1943 metais ant šio miesto griuvėsių iš dangaus vėl krito ugnis: amerikiečių ir britų bombonešiai tuo metu pietinėje Italijoje naikino vokiečių stovyklas ir tiekimo linijas. JAV 5-oji armija pradėjo operaciją „Griūtis“ (angl. Avalanche), kurios užduotis buvo užimti Neapolio uostamiestį, o karinių oro pajėgų 12-oji bombonešių flotilė mėtė bombas ant visko, kas galėjo būti naudinga tose vietovėse įsitvirtinusioms nacių pajėgoms.

Labiau už Neapolį nuo bombų Antrajame pasauliniame kare nukentėjo tik vienas Italijos miestas. 1943 metais jam teko patirti net 181 bombonešių reidą. „Tais mėnesiais priešlėktuvinės sirenos Neapolyje gaudė kiekvieną dieną“, – rašė leidinys „Il Fatto Quotidiano“. Bombardavimų metu žuvo 20–25 tūkst. žmonių. Archeologinių vertybių prižiūrėtojas Amedeo Maiuri su kolegomis kai kurias statulas ir kitus vertingus objektus iš Pompėjos miesto išgabeno į saugesnius požemius.

Bet kam sąjungininkams bombarduoti miestą, kuris ir taip jau buvo sunaikintas ugnikalnio prieš 1800 metų? 1943 metų lapkritį leidinys „Times of London“, aprašęs žalą (o aprašymas buvo toks tikslus, kad šiais laikais galėtų būti vertinamas kaip paslapties atskleidimas), nurodė, kad „vokiečiai buvo įsitvirtinę kasinėjimų vietovėje, todėl sąjungininkų lėktuvai buvo priversti ją vertinti kaip karinį objektą“.

Konkrečiau, sąjungininkų vadovavimo grandinė gavo informacijos, kad vokiečių pajėgos – galimai net visa divizija – įsitvirtino griuvėsiuose, kuriuose buvo ir priešlėktuvinių pabūklų, o pajėgų vadovybė įsikūrė gretimai buvusiame viešbutyje. A.Maiuri, parašęs straipsnį, kurį 1944 m. publikavo „American Journal of Archaeology“, tvirtino, kad vadovybės postas buvo tikras, tačiau griuvėsiuose įsitvirtinusi vokiečių divizija buvo tebuvo gandų rezultatas. Toje vietovėje buvę vokiečiai teturėjo du priešlėktuvinius pabūklus – ir abu jie buvo įtvirtinti tolokai nuo Pompėjos sienų – bei kelis netoliese pastatytus sunkvežimius.

Mirtinos laiko kapsulės

Nagrinėjant sąjungininkų žemėlapius ir ataskaitas, dabar saugomas Italijos valstybiniame archyve, aiškėja, kad ant Pompėjos 1943 metais krito 165 bombos. Jos pažeidė, o kai kuriais atvejais ir visiškai sunaikino keletą Pompėjos gatvių bei pastatų, kuriuos archeologai jau buvo atkapstę iš po storo pelenų sluoksnio, kuris beveik du tūkstantmečius dengė miestą. Po karo archeologai dalį šių apgadintų struktūrų atstatė arba restauravo.

Tačiau nuo 12 iki 16 iš šių bombų, nukritusių ant žemės, nesprogo ir pasislėpė po pelenų ir nuosėdų sluoksniu. Šis skaičius grindžiamas statistika: 8–10 proc. visų iš lėktuvų išmestų Antrojo pasaulinio karo bombų nesprogdavo. Per laikotarpį nuo karo kelios iš šių bombų buvo surastos ir nukenksmintos, bet „Il Fatto Quotidiano“ tikina, kad 7–10 sprogmenų vis dar tūno neištyrinėtose Pompėjos vietose.

Britas pilotas vieną tokią nesprogusią bombą rado susmigusią į žemę netoli senovinio romėniško namo, pavadinto Epigramų namais, nes jame yra daug freskų, po kuriomis yra graikiški užrašai. Naujausias sprogstamasis radinys rastas 2017 metais. Archeologas Antonio De Simone „Il Fatto Quotidiano“ žurnalistams sakė, kad 1986 metais jo archeologinė ekspedicija susidūrė su dviem bombomis. Viena jų detonavo, o kita liko „nuostabiai sveika“ ir potencialiai mirtina.

Žemėje likusios nesprogusios bombos, be jokios abejonės, kelia pavojų pelenų puikiai konservuotam miestui. Ir ne tik – pavojus kyla ir archeologų, kurie netyčia galėtų susidurti su bomba, gyvybėms. O bombų paieška, šalinimas ir nukenksminimas yra lėtas, brangus procesas. Tam būtini tokie įrankiai, kaip magnetometrai, kurie reaguoja į magnetinio lauko pokyčius, atsirandančius dėl geležies ir kitų metalų sankaupų.

„Dirbame lėtai, metras po metro: pirmiausiai analizė, tuomet gręžimas. Tik tokiu būdu sugebėsime išsaugoti romėniškas liekanas ir pašalinti bombas“, – sakė inžinierius Paulo Orabona, užsiimantis nesprogusių bombų šalinimu iš statybviečių ir archeologinių kasinėjimų vietų. Už bombų išgabenimą ir nukenksminimą Pompėjoje yra atsakinga Italijos kariuomenė.

Tačiau jau atrastų bombų šalinimo procesas ne visada idealiai atitinka archeologų darbo protokolą, kurio tikslas yra istorinių vertybių išsaugojimas. „Archeologiniai tyrimai ir bombų šalinimas vyksta taikant skirtingus metodus. Sprogmenų ieškotojai ir nukenksmintojai savo darbą atlieka skaldydami žemę – tokia procedūra yra kur kas labiau invazinė, nei taikome mes, archeologai“, – sakė A. De Simone.

Šiuolaikiška senovės miesto problema

Bombos – tai problema, su kuria susiduria ne tik senovinis Pompėjos miestas, bet ir visa šiuolaikinė Italija. Sąjungininkų lėktuvai nuo 1943 iki 1945 metų ant šios šalies numetė apie milijoną bombų. Didesnioji jų dalis sprogo smūgio į žemę metu ir šiais laikais jokios grėsmės nekelia – savo mirtiną užduotį jos jau atliko. Tačiau, jeigu statistika nemeluoja, iškart po karo Italijoje turėjo likti nuo 80 iki 100 tūkstančių nesprogusių bombų.

Bombų, artilerijos sviedinių, priešpėstinių ir prieštankinių minų, granatų ir kitų nesprogusių užtaisų šalinimas Italijoje pradėtas 1946 metais. Jau kitais metais JAV vyriausybė italams perdavė visą turėtą informaciją apie sąjungininkų vykdytas bombardavimo operacijas Italijoje. „Il Fatto Quotidiano“ nurodo, kad neoficialiais vertinimais manoma, kad karo inžinieriai surado ir nukenksmino apie 60 proc. nesprogusių Antrojo pasaulinio karo užtaisų. Gynybos ministerija tvirtina, kad kiekvienais metais nedetonavusių, potencialiai mirtinų nuo karo likusių užtaisų vis dar randa tūkstančiais – štai 2012 m. surasti 9177 sprogmenys, tarp kurių buvo 81 iš lėktuvo išmesta bomba.

Ir Italijos istorija nėra unikali: daugelyje pasaulio valstybių bombos vis dar kelia grėsmę žmonėms, nepaisant to, kad po karo jau praėjo dešimtmečiai.

Komentarai ()