Praėjo 50 metų nuo tos dienos, kai ant Mėnulio paviršiaus nusileido „Apollo 11“ nusileidimo modulis ir žmogus paliko savo pėdsaką ant Žemės palydovo. Tačiau per tuos 50 metų atsirado daugybė žmonių, netikinčių, kad taip iš tiesų nutiko. Sąmokslo teorijos, pradėjusios rastis netrukus po šio nusileidimo, šiandien yra gajos kaip niekada anksčiau, rašo „The Conversation“.

Daugelio šių sąmokslo teorijų pagrindas yra teiginys, kad kino režisierius Stanley Kubrickas padėjo NASA suklastoti istorinius šešių sėkmingų nusileidimų Mėnulyje vaizdo įrašus.

Tačiau ar tai būtų įmanoma turint anų dienų techhnologijas? Situaciją bando paaiškinti Howardas Berry – ne kosminių kelionių ekspertas, ne raketų inžinierius ir ne mokslininkas. Filmų kūrėjas ir filmuotos medžiagos apdorojimo dėstytojas. Nors jis negali paaiškinti, kaip tiksliai pavyko 1969 metais nuskraidinti žmones į Mėnulį, jis užtikrintai teigia, kad tokių įrašų, kokius saugo NASA, suklastoti tiesiog nebuvo įmanoma.

Štai keletas klaidingų įsitikinimų ir klausimų bei H.Berry paaiškinimų, dėl ko tai negali būti tiesa.

„Nusileidimai Mėnulyje buvo nufilmuoti televizijos studijoje“.

Filmuoti judančius vaizdus yra du skirtingi būdai. Vienas jų yra juostelė – reali fotografinės medžiagos juosta, ant kurios saugomos atskirų kadrų ekspozicijų seka.

Kitas – elektroninio pagrindo vaizdo įrašas (video), kuomet filmuota medžiaga saugoma įvairiose terpėse, pavyzdžiui, besisukančioje magnetinėje juostelėje. Video galima transliuoti į televizijos imtuvus. Standartinė judančių vaizdų juostelė paprastai vaizdą fiksuoja 24 kadrų per sekundę greičiu, o televizijos transliacija dažniausiai vykdoma 25 arba 50 kadrų per sekundę dažniu – priklausomai nuo to, kurioje pasaulio vietoje esate.

Jeigu manytume, jog Mėnulio įrašai buvo nufilmuoti televizijos studijoje, tuomet reikėtų tikėtis, kad jų filmavimas vykdytas pagal anų laikų televizijos standartą – 30 kadrų per sekundę dažniu.

Tačiau aiškiai žinome, kad Mėnulio nusileidimo įrašai filmuoti specialia SSTV (Slow Scan Television) kamera, kuri vaizdą fiksavo 10 kadrų per sekundę dažniu.

„Jie studijoje panaudojo specialią „Apollo“ kamerą ir tada sulėtino įrašą, kad atrodytų, jog ten gravitacija mažesnė“.

Kai kurie žmonės gali sumąstyti, kad žiūrint žmones, judančius sulėtintame vaizdo įraše, jie atrodo taip, lyg judėtų mažesnės gravitacijos aplinkoje.

Vaizdo įrašo sulėtinimui filmuojant reikia daugiau kadrų per sekundę, nei atkartojimo metu. Tad pradedama nuo kameros, kuri geba fiksuoti daugiau kadrų per sekundę už normalią kamerą (angl. overcrank). Tos kameros vaizdą paleidus įprastiniu greičiu įrašas trunka ilgiau, nei kad realybėje.

Jeigu kamera negali vaizdo fiksuoti greičiau nei įprastai ir vaizdą įrašinėja tik normaliu greičiu, įrašą galima prilėtinti dirbtinai, tačiau tam reikia būdo išsaugoti kadrus ir generuoti kelis papildomus kadrus, kurie būtų įterpiami siekiant ištęsti originalųjį įrašą.

Anais transliacijos laikais magnetinių diskų pagrindo įrašymo įrenginiai, gebėję saugoti sulėtintus vaizdo įrašus, galėjo saugoti vos po 30 sekundžių įrašo ir iš jų buvo galima atkurti 90 sekundžių sulėtinto vaizdo.

Norint nepertraukiamai transliuoti 143 minutes sulėtinto vaizdo reikėtų saugoti 47 minutes realios filmuotos medžiagos – pagal anų laikų technines galimybes tai buvo tiesiog neįmanoma.

„Jie galėjo turėti pažangią duomenų saugyklą sulėtintam vaizdo įrašui saugoti. Visi žino, kad NASA naujas technologijas gauna anksčiau, nei jos parodomos visuomenei“.

Na, galbūt jie ir iš tiesų turėjo kokį nors super-slaptą itin didelės talpos duomenų įrašymo įrenginį. Bet kad jis būtų 3000 kartų pažangesnis už naudotus tuo metu? Labai sunku tuo patikėti.

„Jie nufilmavo vaizdą juostelėje ir vėliau ją sulėtino. Juostelės galima prigaminti tiek, kiek nori. O tuomet vaizdo įrašą konvertavo į magnetinę juostelę, kad galėtų transliuoti per televiziją“

Galų gale bent šiek tiek logiškas teiginys. Tačiau filmuojant juostelėje pačios juostelės reikėtų šimtų metrų. Tipinėje 33 mm juostoje, kuria filmuojama 24 kadrų per sekundę dažniu, telpa 11 minučių įrašų. O juostos ilgis yra daugiau nei 300 metrų.

Jeigu panaudotume tokią juostelę 12 kadrų per sekundę filmavimui (artimiausias 10 kadrų per sekundę filmavimui įmanomas filmavimo su juostele būdas), trunkančiam 143 minutes (tiek trunka „Apollo 11“ įrašas), turėtume panaudoti šešias su puse juostas.

Tuomet juostas reikėtų sujungti. O juostelių jungimas, negatyvų perkėlimas ir spausdinimas – jau nekalbant apie potencialias dulkeles, grūdelius, plaukelius ir įbrėžimus – iškart išduotų, kad tai yra klastotė.

Tokių vaizdinių artefaktų „Apollo“ įrašuose nėra. Vadinasi, jie nebuvo filmuojami juostele. Jeigu įvertintume, kad vėlesni „Apollo“ įrašai buvo filmuojami 30 kadrų per sekundę kameromis, juos suklastoti būtų dar tris kartus sunkiau. Vadinasi, „Apollo 11“ įrašo suklastojimas būtų lengviausias.

„Bet vėjyje plaikstosi vėliava, o Mėnulyje vėjo nėra. Akivaizdu, kad vėją pučia studijos ventiliatorius. Arba buvo filmuojama dykumoje“.

Vėliava nesiplaiksto. Kai jos kampas paleidžiamas, ji palengva nusileidžia ir likusiame įraše visiškai nejuda. Be to, kiek gi vėjo gali būti televizijos studijoje?

Tenka pripažinti, kad dykumoje vėjo yra. Bet liepą taip pat būna labai karšta ir dažniausiai vaizdo įrašuose galima matyti karščio bangų raibulius. Mėnulio nusileidimo įraše karščio bangų nėra, tad jis nebuvo filmuojamas dykumoje.

Be to, vėliava nejuda.

„Įrašo apšvietimas aiškiai sklinda nuo prožektoriaus. Šešėliai atrodo keistai“.

Be abejo, nuo prožektoriaus. Didelio prožektoriaus, esančio už 150 mln. kilometrų – jis vadinamas Saule.

Pažiūrėkite į šešėlius įraše. Jeigu šviesos šaltinis būtų artimas prožektorius, šešėliai sklistų nuo vieno centrinio taško. Tačiau, kadangi šviesos šaltinis yra tolimas, visi šešėliai yra lygiagretūs, jų pratęsimas nesusikirstų viename šviesos šaltinio taške.

Reikėtų pridurti, kad Saulė nėra vienintelis apšvietimo šaltinis – šviesa atspindima ir nuo grunto. Dėl to gali pasirodyti, kad kai kurie šešėliai nėra lygiagretūs. Tai pat dėl to galime matyti kai kurios šešėlyje esančius objektus.

„Visi žinome, kad nusileidimą nufilmavo Stanley Kubrickas“.

Stanley Kubrickas galbūt ir gavo pasiūlymą suklastoti nusileidimų Mėnulyje įrašus. Bet, kadangi jis buvo toks perfekcionistas, jis pats būtų pareikalavęs filmuoti vaizdus vietoje. O yra gerai žinoma, kad S.Kubrickas nemėgo skraidyti, vadinasi, šitas variantas atkrenta.

„Atgaivinti dinozaurus taip, kaip filme „Jurassic park“ – iš uodų – įmanoma, bet vyriausybė tai nuo mūsų slepia“.

Viskas. Aš pasiduodu.

Komentarai (19)