Tarp žinomų egzoplanetų uolinių yra nemažai, bet kol kas sunku pasakyti, kiek jos dažnos Galaktikoje. Aptikti tokias planetas daug sunkiau, nei dujines milžines, ypač jei jos sukasi toliau nuo savo žvaigždės, nei Merkurijus nuo Saulės.

Naujame tyrime tikėtinas tokių planetų dažnumas įvertintas visiškai kitu būdu – nagrinėjant, kokios planetų liekanos pastebimos baltųjų nykštukių spektruose.

Baltosios nykštukės yra į Saulę panašių žvaigždžių paskutinės gyvenimo stadijos, kai nusimetusi dalį išorinių sluoksnių žvaigždė susitraukia iki maždaug Žemės dydžio. Prie žvaigždės buvusių planetų orbitos pasikeičia ir, karts nuo karto, planetos priartėja taip arti nykštukės, kad yra sudraskomos į gabalus ir praryjamos. Tada kurį laiką nykštukės spektre matyti ne tik ją sudarantys pagrindiniai elementai – vandenilis, helis, anglis ir deguonis – bet ir planetos sudėtyje buvusios medžiagos.

Stebėdami nykštukės spektrą, galime nustatyti, kokie mineralai egzistavo planetoje; naujajame tyrime išnagrinėta, kiek stipriai planetų mineralai buvo oksiduoti. Deguonies dalis planetos uolienose yra labai svarbus jos parametras, nulemiantis nemažą dalį planetos evoliucijos, nes skirtingo oksidacijos lygio uolienose formuojasi skirtingi mineralai. Žemė, Marsas ir dauguma Saulės sistemos asteroidų yra oksiduoti maždaug vienodai – apie 100 tūkstančių kartų daugiau, nei vidutinis oksidacijos lygis tarpžvaigždinėje terpėje.

O dabar žinome, kad panašiai į Saulės sistemos planetas buvo oksiduotos ir šešių baltųjų nykštukių planetos. Būtent šešios nykštukės ir buvo nagrinėjamos, kitaip tariant, visur, kur randame planetų liekanas prie baltųjų nykštukių, randame ir Žemei ekvivalentų oksidacijos lygį. Tai leidžia spręsti, jog į Žemę panašios uolinės planetos yra gana dažnas reiškinys Paukščių Take.

Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Konstanta.lt

Komentarai ()