Kai Europoje XIV a. viduryje siautė Juodoji mirtis, kaltė už prarastas gyvybes dažniausiai būdavo verčiama velniui. Ir tik po daugelio šimtmečių išradus mikroskopą išaiškėjo tikrasis kaltininkas, rašo „Live Science“.

Didžiąją mūsų istorijos dalį įvairios ligos dažniausiai būdavo paaiškinamos antgamtiškais reiškiniais. Nepaisant to, antropologams buvo labai sudėtinga patvirtinti hipotezes, siejančias dvasinių įsitikinimų evoliuciją su visuomenės sveikatos praktika. Tačiau naujausio tyrimo autoriams, panašu, tai galų gale pavyko.

Didelė tarptautinė mokslininkų grupė aptiko stiprių statistinių įrodymų, siejančių įvairių patogenų paplitimą su aukštu moralinio vitalizmo lygiu. Moralinis vitalizmas, kalbant paprastesnių žmonių šneka, yra tikėjimas gėrio ir blogio dvasiomis.

Tyrimo rezultatai rodo, kad pasaulyje, kur nekontroliuojamai plinta nematomi ligų sukėlėjai, moralinis vitalizmas gali padėti imtis tokių veiksmų, kurie ligos plitimą sumažintų iki minimumo – tokį tikėjimo poveikį mokslininkai pavadino „nuo elgsenos priklausoma imunine sistema“. Įdomu tai, kad tokios sistemos efektyvumas dar labiau sustiprina tikėjimą dvasiomis.

„Moralinis vitalizmas, pateikdamas infekcinių ligų prognozavimo pagrindus, taip pat galėjo palengvinti (ar bent jau kognityviai pateisinti) elgsenos strategijų, skirtų užsikrėtimo ribojimui, vystymąsi“, – savo ataskaitoje tvirtina mokslininkai.

Nuo žilos senovės iki moderniųjų laikų nestinga pavyzdžių, kaip mes įsivaizduojame ryšį tarp blogio ir ligos. Moralumas ir ligos jau seniai keliauja greta ir jų ryšys pasireiškia įvairiausiais būdais – nuo individualių egzorcizmų iki masinių pogromų, nušluojančių ištisas bendruomenes.

Dėl tokio ryšio kyla įdomių klausimų. Ar ligos plitimas galėjo lemti moralinių įsitikinimų evoliuciją? O ar tie patys įsitikinimai savo ruožtu kaip nors gali paveikti patogenų plitimą?

Norėdami į šiuos klausimus atsakyti, mokslininkai atliko net kelis tyrimus ir analizavo duomenis ieškodami tendencijų, parodančių, kad moralinis vitalizmas gali sumažinti užsikrėtimo grėsmę bei tokiu būdu suteikia žmonėms evoliucinį pranašumą.

Du pirmieji tyrimai analizavo labai konkrečius reiškinius: raganavimą ir nužiūrėjimą pikta akimi – paprastai tokius veiksmus mes vertiname kaip velnio darbą.

Panaudodami modelius, kurie leido palyginti tokius įsitikinimus skirtingose kultūrose su patogenų (maliarijos, šiltinės, dengė karštinės sukėlėjų) paplitimu, mokslininkai nustatė, kad tarp tikėjimo ir ligų yra stiprus ryšys. Ir kuo labiau išplitusi liga, tuo labiau tikėtina, kad tuo metu toje pasaulio vietoje sustiprės tikėjimas raganyste, piktos akies nužiūrėjimu ar tiesiogiai velniu.

Išsiaiškinimas, kad tikėjimas raguotuoju skeltanagiu yra labiau įsitvirtinęs vietose, kur ligos plinta lengviau, yra gera pradžia, tačiau jis dar neparodo, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp ligų dažnumo ir tikėjimo velniu ar tarp tikėjimo velniu ir ligų prevencijos.

Pavyzdžiui, ankstesni tyrimai jau buvo parodę ganėtinai stiprų ryšį tarp visuomenės socialinės-ekonominės padėties ir religingumo. Tai reiškia, kad tikėjimą velniu galbūt lėmė kiti kultūriniai reiškiniai, veikiantys ir ligų riziką, ir tikėjimą antgamtiniais reiškiniais.

Taigi trečiajame savo tyrimai mokslininkai klausimą iškėlė labiau tiesiogiai ir atliko didelės apimties tarptautinę apklausą, kurios tikslas buvo išmatuoti asmenų moralinį vitalizmą ir su sveikatos apsauga susijusią jų elgseną.

Tai mokslininkams leido ne tik prieiti prie šio klausimo labiau „asmeniškai“ – tai padėjo jiems atmesti ir kitus kintamuosius, kurie buvo siejami su moraliniu vitalizmu bei istoriniu patogenų paplitimu.

Galutiniame tyrime buvo įtraukti kiek daugiau nei 3100 studentų, gyvenusių 28 valstybėse, anketiniai atsakymai, parodę gana tvirtą asociaciją tarp antgamtinio tikėjimo gėrio ir blogio jėgomis ir elgsenos, padedančios išvengti kontakto su ligų sukėlėjais.

Suderinus su ankstesnių dviejų tyrimų rezultatais gaunamas gana solidus įrodymas, kad žmonės, tikintys galimu tamsiųjų jėgų poveikiu kūnui, yra labiau linkę vengti kontakto su mirtinais ligų sukėlėjais. Tai reiškia, kad moralinis vitalizmas buvo ne šiaip primityvus prietaras – tai buvo sveikatai palankią elgseną formuojantis įsitikinimas.

„Tokiu būdu moralinio vitalizmo įsitikinimai gali lemti psichologinį mechanizmą, kuris teikė evoliucinių privalumų aplinkoje, kuriai būdingas didelis patogenų kiekis“, – tvirtino mokslininkai.

Įvertinus tai, kad tendencija regėti pasaulį kaip įvairių gėrio ir blogio atspalvių kuriamą paveikslą, labiau būdinga konservatyviems asmenims ir yra sustiprinama grupinio mastymo, nesunku suprasti, kaip bendruomenėse, kuriose pradėdavo plisti maras, labai greitai apsigyvendavo ir velnias.

O štai medicinos antropologams, labiau susidomėjusiems klausimų, kaip veikia mūsų „nuo elgsenos priklausoma imuninė sistema“, šis tyrimas patvirtino įtarimą, kad moralinės jėgos ne tik pakeičia mūsų požiūrį į sveikatą ir ligas – ryšys tarp ligų ir tikėjimo yra bipusis.

Tyrimo autoriai jokiu būdu neteigia, kad nėra kitų veiksnių, lemiančių tikėjimą antgamtinėmis jėgomis ir nesako, kad tikėjimas raganomis yra toks pats efektyvus kaip šiuolaikinė medicina.

Tačiau tokie tyrimai padeda mums geriau suprasti, kokios yra istorinės velnio įvaizdžio atsiradimo ir įsitvirtinimo priežastys.

Pasaulyje, kur sprendžiant klausimus, kaip geriau prižiūrėti žmonių sveikatą ir gerovę, mokslas ir religija dažnai atsiduria priešingose barikadų pusėse, apie kultūros ir ligos plitimo sąsajas reikėtų žinoti viską, kas įmanoma.

Tyrimų rezultatus publikavo recenzuojamas žurnalas „Proceedings of the Royal Society B“.

Komentarai ()