Keisčiausias ir, tikriausiai, žiauriausias egzekucijos metodas - ar tikrai žmonės kadaise buvo verdami gyvi? (1)
Per visą žmonijos istoriją mirties bausmės buvo taikomos praktiškai nuolatos. Galite įsivaizduoti, kad net pirmykštėse bendruomenėse vyko kažkas panašaus. Bet kai kurie egzekucijos metodai yra šlykštesni už kitus - negi žmonės kadaise kažkur tikrai buvo verdami gyvi?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tikrai taip, tai yra tiesa - anksčiau nusikaltėliai kartais buvo verdami gyvi. Tiesa, tai yra vienas iš rečiausių mirties bausmės vykdymo būdų, nepalyginamai retesnis už korimą ir galvų kapojimą. Ir taip - šis metodas taikytas ir Europoje, ir Azijoje, ir Afrikoje, nors apie pastarojo žemyno papročius rašytinių šaltinių nėra daug.
Williamas de Soulesas antrasis, škotų didikas, buvo apkaltintas raganavimu ir sąmokslu ir buvo išvirtas dar 1321 metais. 1392 metais Niurnberge vyras buvo išvirtas gyvas už savo paties motinos išprievartavimą ir nužudymą. Monetų padirbinėtojai buvo verdami per visus viduramžius. Net 17 amžiaus pabaigoje vienas žmogus, padėjęs monetų padirbinėtojams, buvo išvirtas aliejuje Bremene. Ir tai - tik vos keli atvejai iš kelių šimtų. Škotijoje, Anglijoje, Šventojoje Romos Imperijoje, Olandijoje ir dar ne vienoje Europos šalyje mirtis katile buvo laikoma viena griežčiausių bausmių žudikams, išdavikams ir pinigų padirbinėtojams. Deventeryje, Nyderlanduose, dar galima pamatyti katilą, kuriame kadaise virė nusikaltėliai.
Tuo tarpu Japonijoje Išikava Goemonas, žinomas, kaip vagis, atidavęs grobį vargstantiems, buvo išvirtas dar 16 amžiuje. Kai kurie šaltiniai teigia, kad kartu virė ir jo sūnus, o kai kur rašoma, kad tame katile buvo visa jo šeima. Tiesa, tokios bausmės Goemonas sulaukė ne už vagystes, o už bandymą nužudyti antrąjį Japonijos suvienytoją, karžygį ir politiką Toyotomi Hideyoši.
Taigi, mirtis verdančiame katile buvo reta, bet tikra bausmė. Kartais tame katile kunkuliavo aliejus, derva ar taukai, kartais - vanduo. Auka būdavo įmetama dažniausiai viešoje vietoje, mirtis ateidavo per kelias minutes. Tiesa, ypatingai retais atvejais tame katile nekunkuliavo niekas - pasmerktasis būdavo įmetamas į šaltą vandenį, o tuomet jis būdavo užverdamas. Tai buvo daug didesnė bausmė, nes kančia kartais trukdavo ir kelias valandas.
Žvelgdami į tokias istorijas turime laikytis istorizmo principo. Tačiau tuo pačiu galime džiaugtis, kad progresas mus atvedė iki to, ką turime dabar. Gerai, kad dabar šlykštimės tokiomis dėmėmis savo istorijoje, nors kadaise tai būtų buvusios tik ketvirtadienio vakaro naujienos ir reginys miestelėnams.