Šiurpus mirties bausmės vykdymo būdas, kuris moterims netaikytas dėl labai keistos priežasties ()
Mirties bausmė yra mirties bausmė - ar yra skirtumas, ar ji taikoma vyrui ar moteriai? Pasirodo, Anglijoje toks skirtumas buvo - vienas metodas taikytas išimtinai tik vyrams. Ir tikrai ne todėl, kad nusikaltusių moterų būtų gailimasi.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mirties bausmė šiais laikais kelia šleikštulį. Tačiau kadaise tai buvo tarsi atgrasymo priemonė. Štai anglai tikėjo, kad jei valstybės išdavikas mirs didžiausiose kančiose, kiti gerai pagalvos prieš sulaužydami ištikimybę karaliui.
Pirmą kartą Anglijos išdavikas ketvirčiuotas dar XIII amžiuje. Net viduramžiams šis egzekucijos metodas atrodo labai žiaurus, tačiau jis taikytas iki pat XIX amžiaus, kuomet ketvirčiavimo oficialiai buvo atsisakyta. Tiesa, reikėtų pasakyti, kad daugiausiai žmonių buvo ketvirčiuota iki XVIII amžiaus – vėliau ši bausmė taikyta vis rečiau.
Ketvirčiavimas Anglijoje nebuvo tokia paprasta mirties bausmė, kaip gali pasirodyti vien iš pavadinimo. Pirmiausia pasmerktasis būdavo velkamas arkliais iki egzekucijos vietos. Tuomet jis būdavo pakariamas – nors virvė giliai įsirėždavo į kaklą, budeliai stengdavosi per anksti nepribaigti savo aukos.
Tuomet būdavo nupjaunamos vyro genitalijos, perrėžiamas pilvas. Šiame egzekucijos etape žmogus jau greičiausiai nebebūdavo gyvas, tačiau ritualą primenanti procedūra būdavo tęsiama. Tada būdavo nupjaunama nuteistojo galva, o jo kūnas būdavo ketvirčiuojamas – supjaustomas į keturias dalis. Palaikai būdavo sumetami į laužą arba demonstratyviai išmėtomi po miestą, kad įbaugintų kitus žmones.
Įdomu tai, kad taip anglai nebaudė moterų. Moterys irgi galėjo išduoti Angliją ir karalių, tačiau net taip pasielgusios sulaukdavo kitokios mirties bausmės – būdavo viešai sudeginamos. Tikriausiai negalima sakyti, kad tai yra švelnesnė bausmė, tačiau ji tikrai yra kitokia. Kodėl? Ogi dėl padorumo.
Pasmerktojo vilkimas ir pjaustymas neišvengiamai atidengdavo nuogą kūną. Moters nuogumas viduramžiais buvo tabu. Budeliai nenorėjo, kad kankinama moteris taptų tokiu reginiu vyrams – juk visi susirinkdavo stebėti kančios, o ne nuogumo. Tiesa, ugnis vis tiek dažniausiai pirmiausia pasiglemždavo drabužius, bet jų bent jau neturėjo nuvilkti budeliai.