1918 metais pasaulyje kilo neįtikėtino masto gripo H1N1 pandemija. Gripu persirgo apie 40 proc. pasaulio gyventojų, 3 proc. mirė. Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus mirė mažiau žmonių, nei per 1918–1920 m gripo pandemiją. Vienu metu žmoniją užgriuvo baisiausios nelaimės, tai pasaulinis ir pilietiniai karai, revoliucijos ir neregėtai žaibiškai plintanti gripo pandemija. Šis košmaras pakeitė pasaulį.

Prieš šimtmetį

Prieš šimtmetį, 1920 m., po dvejus metus trukusios gripo pandemijos, pasaulis atsikvėpė: liga atsitraukė, žmonės vėl galėjo apkabinti vieni kitus, susitikti kino salėse, kavinėse, teatruose.

Žmonija buvo iškankinta ne tik Pirmojo pasaulinio karo, bet ir didžiausios pasaulio pandemijos, pražudžiusios 50 mln. žmonių.

Niekas negali atsakyti, kiek virusas 1918–1920 m. pandemijos metu pražudė žmonių. Vieni autoriai teigia, kad 25–39 mln., kiti – kad nuo 50 iki 100 mln.

Pirmojo pasaulinio karo metu JAV neteko 51 tūkst. karių ir civilių, o per 1918 m. nuo gripo mirė 11 kartų daugiau – 650 tūkst. amerikiečių. Per 1918–1919 m. Indijoje nuo gripo mirė 10–20 mln. žmonių.

1918 m. spalio mėnesį JAV mirštamumas pasiekė piką. Skaičiuojamos trys pandemijos bangos, jos kilo viena po kitos, sunku net įžvelgti pertraukas tarp jų.

Trečioji gripo banga kilo 1919 m., ir, pavyzdžiui, Meksikoje nuo sausio iki birželio mirė apie 100 tūkst. žmonių. Trečioji banga Jungtinėje Karalystėje kilo vasario–balandžio mėn., ir 1 proc. užsikrėtusiųjų mirė nuo jau jėgas prarandančio viruso.

1920 m. Lietuvos kariuomenėje gripu sirgo apie 3 tūkst. karių.

1919 m. dalyvaudamas taikos derybose Paryžiuje, JAV prezidentas Woodrow Wilsonas užsikrėtė gripu, taip virusas pasiekė Baltuosius rūmus.

Brazilijos prezidentas Rodriguesas Alvesas, kaip ir 300 tūkst. šalies gyventojų, tapo gripo auka.

Pasaulyje nuo gripo viruso H1N1 1918 m. mirė 3 proc. užsikrėtusiųjų. Galėtume sakyti, kad yra pavojingesnių epidemijų, nes, pavyzdžiui, nuo raupų mirdavo 30 proc., nuo ebolos 60–70 proc. užsikrėtusiųjų. Tačiau gripo plitimą sunku suvaldyti, ir jis keliauja iš žmogaus žmogui žaibišku greičiu.

Pirmojo pasaulinio karo metais vyko iki tol neregėta karių ir civilių migracija traukiniais, garlaiviais, pėsčiomis.

Amerikiečių kariai kėlėsi į Europą, rusų – į Prancūziją, Afrikoje gyvenę vokiečiai grįžo į tėvynę, pigiai apmokami darbininkai iš Kinijos dirbo visame pasaulyje, virusas keliavo migruojant karo pabėgėliams.

Tai buvo puikios sąlygos užkratui plisti. 1918 m. pasaulyje gyveno 1,8 mlrd. gyventojų; įvairiais skaičiavimais, po pandemijos neliko 1–5 proc. žmonių.

Kodėl mirė jauni?

Paprastai gripo virusinės infekcijos pavojingiausios vyresnio amžiaus žmonėms, jo sukeltos komplikacijos mirtinos vyresniems.

Tuo tarpu mirusiųjų 1918 m. vidutinis amžius buvo 28 m., o senolių skaičius po pandemijos nebuvo pakitęs.

Pirmiausia virusas plito kareivinėse, per tris paras ir greičiau nužudydamas iki tol buvusį jauną ir sveiką karį. Dalies karių kvėpavimo sistema galėjo būti pažeista pirmą kartą kare panaudoto cheminio ginklo iprito (dar vadinamo „garstyčių dujomis“), todėl jie buvo neatsparūs nei gripo komplikacijoms, nei tuberkuliozei.

Kaip įprasta, galėtume sakyti, kad karo metu žmonės buvo išvargę ir labai pažeidžiami. Nuovargis ir prasta mityba, emocinis išsekimas galėjo turėti įtakos imuniteto sutrikimui, milžiniškam pandemijos mastui, gausybei mirčių.

Tačiau ir neutrali Ispanija per pandemiją neteko kelių šimtų tūkst. gyventojų. Amerika, gyvenusi ekonominės gerovės laikotarpį, neteko per 600 tūkst. žmonių.

Vyresnio amžiaus žmonės galėjo turėti imunitetą, susiformavusį 1889–1894 m. gripo pandemijos metu. Ši pandemija, dar vadinama rusiškuoju gripu, pražudė vieną milijoną gyvybių.

Kuo skyrėsi rusiškasis ir ispaniškasis gripas?

Rusiškojo ir ispaniškojo gripo pandemijas skyrė 30 metų. Pirmasis prasidėjo 1889 m., jo metu mirė milijonas, antrasis – 1918 m. ir mirė 50 kartų daugiau žmonių – apie 50 mln.

Manoma, kad sukėlėjas buvo tos pačios atmainos virusas. Tačiau rusiškasis gripas nesužadino mokslininkų išskirtinio noro jį geriau pažinti, visiems kur kas labiau rūpėjo kitos infekcinės ligos: tuberkuliozė, sifilis, šiltinė.

Apie šių pandemijų savitumus 1920 m. medicinos žurnale rašė gydytojas iš Tauragės Benjaminas Zacharinas.

Gydytojas remiasi amerikiečių autoriaus 1918 m. publikacija ir nurodo šiuos skirtumus. Jis teigia, kad 1889 m. gripu sirgusieji kentėjo ir nuo ausų uždegimų, sinusito, inkstų uždegimų, neuritų ir psichozės.

1918 m. gripo dažniausia komplikacija – plaučių uždegimas, bet taip pat pasireikšdavo kiti kvėpavimo sistemos pažeidimai, virškinamojo trakto pažeidimai, širdies ligos.

Ligos pavadinimas

1918–1920 m. pandemiją sukėlusi liga Lietuvoje buvo vadinama ispanka, gripu, influenca ir irmėde.

Manoma, kad žodis influenca (ang. influenza) kilo iš itališko Influenza de freddo – šalčio poveikis, kuris buvo naudotas XVIII a. viduryje. Ispanka, ispaniškasis gripas, angliškai Spanish flu – dažniausiai naudojamas šios pandemijos pavadinimas.

Ispaniškuoju gripu liga pavadinta tik todėl, kad kare buvusi neutrali Ispanija turėjo laisvą spaudą ir pirmoji prabilo apie ligą ir jos grėsmę.

Kariavusiųjų šalių spauda buvo kontroliuojama, ir nenorėdamos, kad priešiška pusė sužinotų apie kariuomenėje kilusią „karštinę“, taip pat kad nekiltų panika tarp karių ir gyventojų, jos apie tai pradžioje neskelbė.

Liga prasidėjo ne Ispanijoje, bet pasakyti, kur įsiplieskė pirmoji banga, mokslininkai negali. Vieni rašo, kad Amerikoje, Kanzaso valstijoje, kiti kad Prancūzijoje, treti – kad Kinijoje.

Žodis irmėdė buvo dažnai vartojamas XX a. pradžioje ir nusakė ne tik gripą, bet peršalus, pervargus ar nusigandus gautą ligą.

Medikai

Medikų darbas karo lauke, tranšėjose buvo didvyriškas, o jų patirtis ir žinios – svarbios karo medicinos pažangai.

Kovodami už gripu sergančiųjų gyvybes gydytojai ir slaugytojai neturėjo jokių veiksmingų priemonių ir rizikavo net daugiau, nei karo lauke.

Pavyzdžiui, Filadelfijos ligoninėje gripu užsikrėtė beveik pusė slaugytojų ir 54 medicinos seserys tapo pacientėmis, o 10 iš jų mirė.

Medikai, kaip ir visi žmonės, buvo įsibaiminę. Trūko gydytojų ir medicinos seserų. Universitetai buvo uždaromi ir ketvirto bei penkto kursų medicinos studentai vykdavo padėti į ligonines. Liga buvo nepažinta, nesuprantama ir grėsminga.

Praėjus epidemijai, medicinos spauda Lietuvoje nedaug dėmesio skyrė šiai siaubingai ligai.

Žurnale „Medicina“ paskelbti vos keli straipsniai apie gripą, kai tuberkuliozei ar venerinėms ligoms dėmesio skiriama nepalyginamai daugiau.

1937 m. gydytojas Ilijus Skliutauskas „Medicinoje“ rašo: „Iš karto galėtų pasirodyti, kad influenza yra tiek banali liga, jog jąja neturėtų kiek daug domėtis nei pacientas, nei gydytojas. Iš tikrųjų gi, reikia tiktai įsigilinti į šios ligos esmę, kad prieitum visiškai priešingą išvadą.“

Gydytojas aprašo ispaniškojo gripo metu pastebėtą dažną simptomą – kraujavimą. Ligoniai kraujuodavo iš nosies, „iš gimtuvės ir net iš plaučių, odos ir skrandžio“.

„Pasirodantis kraujas skrepliuose“ gydytojus suklaidindavo, kad tai galįs būti „plaučių maras“, tai yra tuberkuliozė, ir jei gripu sergančiam ligoniui pasireikšdavo šis kraujavimas, jis mirdavo po 2–3 dienų. Keista, kad visuomenė ir medikai gripą laikė „banalia liga“.

Vaistai

Veiksmingų vaistų gydyti šiai ligai nebuvo. Tačiau pasaulio gydytojai išbandė daug priemonių: tai ir kraujo nuleidimas, gliukozės, druskų injekcijos, laisvinamieji, alkoholis, kamparo aliejus, heroinas, morfinas, garstyčių pleistras, ricinos aliejus, sieros garų įkvėpimai (kaip žinoma, degant sierai susidaro nuodingas sieros dioksidas), tepalai su kiaulės taukais ir kamparu ar chloroformu, arba kiaulės taukai su terpentinu. Niekas nepadėjo.

Rusų autoriai rašo, kad palyginti su kitomis šalimis Rusija nukentėjo mažiau, pandemijos metu neteko 0,3–0,4 proc. gyventojų ir, jų manymu, tam galėjo padėti rusų karių mėgstami svogūnai ir česnakai. Kiti autoriai nurodo nuo gripo mirus 1,5–-3 mln. Rusijos gyventojų.

Tačiau bolševikinės revoliucijos ir gripo pandemijos metu Rusijoje niekas nesirūpino ligos plitimo statistika. Vienos Maskvos ligoninės pateikti duomenys keliais kartais skiriasi nuo tame pačiame mieste veikusios analogiškos ligoninės duomenų.

Lietuvos gydytojai, aprašydami gripo gydymo būdus, nemini kraujo nuleidimo. Gydytojas B. Zacharinas 1920 m. aprašo kelių gripu sergančių pacientų būkles ir gydymą. Jis diagnozuoja „žarninę irmėdę“, tai yra gripą, lydimą žarnyno skausmų.

Taikydamas simptominį gydymą, paskyrė nuo vėmimo atropino, nuo vidurių užkietėjimo – klizmą su glicerinu, nuo skrandžio rūgštingumo – magnio karbonatą, bendrai būklei gerinti – tonizuojančių vaistų, „tonikų“.

Kitai iš to paties kaimo moteriai, kenčiančiai panašius skausmus, gydytojas paskyrė atropino, šiltus kompresus ant pilvo ir žvakutes su morfinu.

Po 17 metų, 1937 m., gydytojas Ilijus Skliutauskas aprašo gripo terapijos naujoves, „tiek vokiečiai, tiek prancūzai pataria, kaip profilaktinę priemonę, vartoti mažus chinino davinius, kurie veikia nespecifiškai, stimuliuodami apsaugomąsias organizmo jėgas“.

Taip pat nurodo, kad yra naujas vaistas gripui gydyti – „C-vitamino švirkštimas“ ir mano, kad tai turėtų būti privaloma. Be to, gydytojas aprašo naują gydymo metodą, kuris eksperimentinės stadijos ir „tyrinėjamas Leningrade“ – tai chloro garų įkvėpimas.

Mini ir senuosius „visiems žinomus“ vaistus: salicilo rūgštį, piramidoną ir chinino preparatus.

Viskis – vaistas nuo gripo

Lietuvos gydytojai nerašo, kad alkoholis padeda įveikti gripą. Tuo tarpu JAV jis buvo skiriamas ir geidžiamas „vaistas“. 1918–1919 m. uždarius tavernas, barus ir spirito varyklas, viskio galima buvo nusipirkti tik vaistinėse ir tik su gydytojo receptu.

Gydytojai išrašydavo viskį ir gripui, ir įvairioms kitoms ligoms „gydyti“ ir „pacientai“ laukė ilgose eilėse „Old Gran-Dad“ ar kito viskio. Kai kurie vaistininkai jį parduodavo neįtikėtinai brangiai. Už galoną (3,8 litro) viskio pirkėjai mokėjo net 52 dolerius.

Tiesa, ne visi miestai uždarė barus. Amerikiečiai keltais ir laivais keliavo į tuos miestus, kuriuose veikė tavernos ir barai, drauge plukdydami ir ispaniškojo gripo virusą. Todėl epidemijos mastas nesiskyrė miestuose su veikiančiais ir su uždarytais barais.

Apsauga – higiena, dezinfekcija ir saviizoliacija

Jau 1918 m. rugpjūčio mėnesį JAV ribojo žmonių susitikimus, o sąlygos sugriežtintos spalį. Ispaniškojo gripo pandemijos metu ir ilgai po jos kalbėta apie higieną: „rūpestingai plaukite rankas”.

Praėjus šešeriems metams nuo pandemijos pradžios, 1924 m., muilo reklamoje skelbiama, kad reikia nepasiduoti baimei, nevengti apsikabinti ir prisiliesti, svarbiausia naudoti muilą, kuris užkirs kelią užkratui. Pandemijos metu apriboti susibūrimai: uždarytos mokyklos ir net bažnyčios, reikalauta ant veido turėti apsauginę kaukę.

Vyravo panika. Nespėta laidoti mirusiųjų. Didesniuose Italijos miestuose įsteigti „lavonų surinkimo punktai“ ir uždraustos laidojimo ceremonijos bei palydėjimų į kapines ritualai. Padėtis priminė viduramžių juodojo maro laikus.

Vis tik pandemijos mastai net ir kaimyninėse šalyse skyrėsi. Esminę reikšmę turėjo laiku paskelbtas karantinas ir griežtos jo sąlygos. Pavyzdys – Australija: anksti paskelbus karantiną, žaibišką ligos plitimą pavyko suvaldyti, ir čia mirė mažiausiai žmonių.

Ispaniškojo gripo pandemija turėjo įtakos virusologijos mokslo, infekcinių ligų gydymo ir prevencijos pažangai. 1933 m. išskirtas gripo A virusas, po kelerių metų, 1936 m., sukurta A gripo vakcina. Po bandymų ir eksperimentų 1943 m. JAV buvo patvirtinta dvivalentė gripo A ir B vakcina ir imunizacija nuo gripo tapo prieinama visuomenei.

Vilma Gudienė, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus

Komentarai ()